Bernardas Šliamka

Pėsčiomis per Vilnių - Vingiuotasis takas (1 dalis)

2017-aisiais, pastebėjęs miesto gatvėse dygstančias lenteles apie ėjimams skirtas trasas, išsiruošiau į pirmąjį žygį Šiauriniu taku. Atradus puslapį VilniusKojoms.lt išaiškėjo, jog tokių takų – net 40, suskirstytų į trasas, skirtas laisvalaikiui bei kasdienėms kelionėms pėsčiomis. 

Nors maršrutas pradžiugino, dėl laiko stokos, o vėliau ir įsisukusios pandemijos, kurį laiką buvau apleidęs tolesnių takų apžiūrą, iki pat 2021-ųjų, kai įveikiau Šeškinės taką, kurį, be to, kitąmet reiks papildyti - šiuo metu jo dalis yra uždaryta, joje įrenginėjamas labai įdomus projektas su dideliu tvenkiniu, kurį maitins išvalytas lietaus vanduo.

Kol šaligatviai dar neužsnigti, o medžiai – gražiausi šiais metais, nusprendžiau išbandyti dar vieną miesto trasą ir pratęsti šią straipsnių seriją. Šįkart pasirinkau sau labai gerai pažįstamą ir mėgstamą maršrutą palei Neries krantinę - dalyje pamėgto kelio driekiasi Vingiuotasis takas (žymimas K1), tuo pačiu leidžiantis pereiti palei visą Žirmūnų kraštinę dalį.

O Žirmūnai – Vilniaus mikrorajonas, kuriame tikrai yra įdomių vietų, taigi, šio tako aprašymas nebus tik tai, ką galima pamatyti konkrečiai tako apimtyje – papildomai pateiksiu objektus, nutolusius iki 100 metrų nuo pagrindinės trasos, kuriems pasiekti užtruksite vos porą minučių, o jie tikrai pagyvins šį pasivaikščiojimą trupučiu miesto istorijos. Taigi, pasiruošę? Eime!

Nusileidimas link skaudaus miesto įvykio

Pradėsime ėjimą šalia senamiesčio, prie visiems puikiai pažįstamo Mindaugo tilto. Bet ne nuo jo, o nuo kiek kito, anksčiau čia buvusio praėjimo per upę, apie kurį dabar jau ne visi žino.

Siekiant supaprastinti galimybę pereiti į kitą Neries upės krantą, praėjusio amžiaus viduryje vasaros sezonais Vilniuje buvo statomi laikini pontoniniai tiltai. Vienas jų būdavo įrengiamas Vingio parko pėsčiųjų tilto vietoje, o kitas - čia, šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto. Tiltai pasižymėjo vandenyje plūduriuojančiais pontonais, sujungtais lynais, ant kurių buvo nutiesiamas medinis takas su turėklais.

1975 m. balandžio 13-osios vakarą Sporto rūmuose vyko vengrų roko grupės „Syrius“ koncertas. Jis baigėsi apie 22 val., ir minia žmonių pasileido ieškoti, kaip greičiau tamsiu ir dar vėsiu laikotarpiu grįžti į kitą miesto krantą. Arčiausiai buvo būtent minimas pontoninis tiltas, tačiau jis nebuvo baigtas statyti. Žmonėms tai buvo nė motais - jie patraukė atitvarus ir pasileido eiti. Užtvaroms nebelikus, kiti žmonės nė neįtarė, kad tiltas yra nebaigtas statyti ir pasileido iš paskos. Galiausiai konstrukcija neatlaikė svorio, lynai nutrūko, nuo išbyrėjusių, tarpusavyje nebesutvirtintų pontonų žmonės pradėjo kristi į vandenį, nelabai ką matydami dėl tamsaus paros meto. Oficialiai žuvo keturi žmonės, daug žmonių susižeidė, sušalo, tačiau kalbama, kad žuvusiųjų galėjo būti ir daugiau, nors tai įrodančių dokumentų nėra.

Kai kurie šaltiniai teigia, jog dabar buvusį pontoninį tiltą mena tik išlikę laiptai. Šiuos laiptus pamatyti galite dešiniajame Neries krante, o atskirti juos kurį laiką buvo galima pagal tai, jog laiptų viršuje nebuvo nutiestas takas – jis įrengtas neseniai, rekonstruojant krantines, ir vis tiek, užlipę patenkate tiesiai į atraminę Karaliaus Mindaugo tilto sienelę, kurią reikia apeiti, kas neatrodo labai natūralu miesto planavimo kontekste.

Tiesa, nepriimčiau šio fakto kaip tikrai tikslaus – įvairios išlikusios tilto nuotraukos, sklandančios internete, vaizduoja tarsi skirtingą tilto būvimo vietą. Pagal šią, pavyzdžiui, tokia versija atrodo gana tikėtina – gatvė vėliau buvo patrauka toliau nuo pastato, Mindaugo tiltas yra dešiniau, taigi dabartinių laiptų vieta beveik atitinka tilto būvimo vietą nuotraukoje. Tiesa, yra ir kitų vaizdų, kur laiptai jau kitokie ir atrodo esantys arčiau Mindaugo tilto vietos (nors tikrai ne visiškai ten pat). Šioje lokacijoje be tilto yra veikęs ir keltas per upę, ir ten laiptai vėl atrodo panašesnėje vietoje, kur ir dabartiniai. Taigi, ar tai tie patys laiptai, negalima patvirtinti, tikėtina, jog šie buvo nutiesti tiesiog tiesiant krantines, tačiau eidami jais prisiminkite, jog kažkur, maždaug šioje vietoje, yra įvykęs skaudus miesto istorijos įvykis.

Energetikos Vilniuje pirmieji žingsniai

Dauguma žino, jog šalia Karaliaus Mindaugo tilto yra Energetikos ir technikos muziejus, tačiau tie, kurie dar neaplankė pastato vidaus gali nenutuokti, jog ši vieta – labai svarbi miesto istorijai.

Dabartiniame muziejaus pastate 1903-1998 m. veikė pirmoji viešoji miesto elektrinė. Elektrinės statyba prasidėjo 1901 m., o 1903 m. baigta montuoti įranga bei nutiestas tinklas. Iki 1951 m. elektrinė buvo vienintelė elektros gamintoja Vilniaus mieste. 1963 m. pastačius Elektrėnų elektrinę, pirmoji Vilniaus elektrinė prarado svarbą, tačiau įrengus vandens šildymo katilus ji buvo perorientuota į šilumos tiekimą miestui. 1997 m. sustabdyti garo katilai, po metų – ir vandens šildymo katilai, elektrinė galiausiai buvo uždaryta. 2003 m., minint Vilniaus elektrinės 100-metį, patalpose atidarytas Lietuvos energetikos muziejus, veikiantis iki šiol.

Rekonstruojant krantinę atsižvelgta, jog čia taip pat yra svarbi buvusios elektrinės dalis – elektrinės vandens maitinimo šuliniai. Jie buvo aptvarkyti ir integruoti į čia įrengtą poilsio terasą ir tapo savotišku eksponatu po atviru dangumi. Tiesa, jų viršus vis tiek, bent jau kol kas, liko nesutvarkytas, tačiau tai yra numatyta projekte, taigi, darbai turėtų anksčiau ar vėliau būti pabaigti.

Mindaugo tiltas ir sienelė iš pamatų

Turbūt geriausiai visiems, tiek vilniečiams, tiek ir miesto svečiams, pažįstamas objektas šioje erdvėje - Karaliaus Mindaugo tiltas, nutiestas 2003 m., atidarytas ir taip pavadintas karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus proga. Tilto ilgis – 101 m, plotis – 19,7 m.

Dar vienas įdomus, miesto istoriją čia menantis objektas buvo atrastas 2020-ųjų pabaigoje, vykdant Neries krantinių rekonstrukciją. Tiek ikonografinė medžiaga, tiek ir atlikti tyrimai patvirtino, jog tai – XIX a. statytas artileristų kareivinių pastatas. Rekonstrukcijos darbai buvo pakoreguoti įrengiant čia poilsio terasas, pereinančias į išlikusią pamatų dalį. Šią sienelę jau galima išvysti, tačiau darbai taip pat dar nėra baigti, virš sienelės turėtų atsirasti ir dekoratyvinės metalinės plokštės su informacija apie čia buvusį pastatą.

Senosios žydų kapinės ir Sporto rūmai

Neabejotina, kad 1965-1971 m. statyti Vilniaus sporto rūmai daliai sostinėje gyvenančių vyresnių žmonių kelia nostalgiją, įvairius prisiminimus iš čia buvusių renginių. Rūmai veikė kaip multifunkcinė renginių erdvė – čia vykdavo koncertai, krepšinio varžybos, spektakliai, nors pirminė jų paskirtis – tarptautinio lygio ledo ritulio aikštė. Patalpose taip pat vyko ir svarbūs visai Lietuvai įvykiai - 1988 m. organizuotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991 m. čia visuomenė galėjo pagerbti ir atsisveikinti su Sausio 13-osios aukomis, todėl rūmai svarbūs ne tik dėl savo architektūros, bet yra tarsi ir nesenus Lietuvos istorijos įvykius menanti vieta.

Pats pastatas – brutalizmo stilistikos, su unikalia vantine stogo konstrukcija, kuri yra paremta įtemptais plieno trosais. Liūdna, kad rūmai vis dar nėra sutvarkyti ir pritaikyti, neseniai buvo atsisakyta ir idėjos čia įrengti konferencijų centrą. 2019-aisiais pavyko apsilankyti pastate „Open House Vilnius“ festivalio metu. Nuotraukas galite pamatyti ankstesniame mano tinklaraščio įraše.

Ties buvusiais Vilniaus koncertų ir sporto rūmais esančioje teritorijoje yra veikusios žydų kapinės. Nors neaiški tiksli kapinių įkūrimo data, pirmą kartą jos paminėtos 1592 m. Kapinėse buvo palaidotas ir garsusis Vilniaus Gaonas su šeima. 1831 m. kapinės uždarytos, o 1955 m. – sovietų sunaikintos, žymių žmonių palaikai iškelti į kapines Olandų g., o kai ir šios buvo sunaikintos, perkelti į Sudervės žydų kapines, esančias Viršuliškių mikrorajone.

Senąsias žydų kapines šiuo metu žymi paminklas, kurio autorius – skulptorius Jaunutis Makariūnas.

Iš žydų tautos atstovų buvo (ir vis dar yra) daug ginčų apie tai, ką galima, ir ko ne, daryti buvusių kapinių teritorijoje. Dėl šių priežasčių ir iki šiol neprieito vieningo sutarimo, rekonstruojant Neries krantines buvo paliktas neatnaujintas pėsčiųjų ir dviračių takų ruožas, tad eidami atminkite, kad tai – ne projekto klaida, tiesiog ši teritorija patenka į žydų kapinių ribą ir šiuo metu negalėjo būti judinama.

Užuovėja su „Suolu ir stulpu“

Nors dar tik pradėjome eiti, galbūt norėtumėte trumpam stabtelėti, atsitraukti nuo didesnio krantine judančių žmonių skaičiaus, ir ramiai pasėdėti miesto centre, tikrai dar ne visų vilniečių atrastame nedideliame skvere? Tuomet iš Olimpiečių gatvės pasukite gatvele, įsiterpusia tarp čia neseniai išdygusių naujų gyvenamųjų namų, ir vos už kelių žingsnių galėsite prisėsti, paskaityti knygą ar ramiai išgerti kavos puodelį.

Poilsiui skirta viešoji erdvė, įrengta Raitininkų g. gale, prie Raitininkų g. 2B namo, arčiau Olimpiečių g., apsupta pastatais iš visų pusių. Skvere yra suoliukų, vaikų žaidimų aikštelė, krepšinio aikštelė, taip pat stovi skulptoriaus Antano Šnaro skulptūra „Suolas ir stulpas“.

Pirmoji legalaus graffiti siena

Grįžkime arčiau upės, į Neries krantinę, prie pat upės. Čia mūsų laukia tolesni nekasdieniški objektai.

Olimpiečių gatvėje, šalia dabartinės Lietuvos sporto draugijos, dar sovietmečių buvo įrengtas požeminis tiesioginis praėjimas nuo krantinės iki administracinių pastatų – jis išlikęs iki šiol, tik yra rakinamas. Ši vieta, kaip ir seniau, taip ir dabar, naudojama irklavimo entuziastų – pastatuose veikia „Žalgirio draugijos sporto bazė“, praėjime visada galima išvysti saugoti paliktų baidarių.

Ten pat, siekiant patogesnės prieigos prie vandens, statant krantines buvo sukurtas upės praplatėjimas, o vietoje šlaito – subetonuota siena. Ir ji vienai visuomenės grupei nėra tik dar viena įprasta sostinės siena – Vilniaus miesto savivaldybė jau seniai buvo ten leidusi legaliai piešti graffiti, tiesa, pradžioje – tik pagal suderintus eskizus. Apie 2011 m. balandį oficialiai tai tapo pirmąja erdve mieste, kur piešti buvo galima laisvai, be suderintų eskizų, todėl ši erdvė iki šiol traukia dažais mėgstančių pasireikšti žmonių dėmesį ir yra laikoma savotiškai istorine. Tiesa, siena po rekonstrukcijos nebėra tiesiog pilko betono plokštuma – ji pritaikyta ir laipiojimui. Ir nors perdarymo darbai dar nėra baigti, ir niekur nebuvo pranešta, ar graffiti piešimas čia ir toliau bus leidžiamas – ji jau spėta stipriai numarginti.

Paralimpiečių krantinė

2021 m. spalio mėnesį, visai šalia sienos, ant naujai suformuotų terasų apatinės dalies buvo pristatyta nauja erdvė – Paralimpiečių krantinė, kurioje įamžintos Lietuvos sportininkų – paralimpinių atletų – pergalės, iškovoti medaliai. Taip pat pastatyta paralimpiečių simbolio gilės skulptūra „Sugautas vėjas“, kuri, žvelgiant iš skirtingų rakursų, gali būti įžiūrėta skirtingai - tiek simbolis, tiek žmogaus figūra ir pan. Meninės projekto idėjos autoriai – Vaiva ir Vidas Simanavičiai.

Labai smagu, jog Paralimpiečių krantinė įrengta universalaus dizaino geraisiais principais – krantinė lengvai prieinama, o atminimo lentelės puikiai matomos visiems, ir judančiais vežimėliuose. Taip pat visos informacinės lentelės pateiktos brailio raštu, o neregiams taip pat įrengta ir sumažinta skulptūros versija, kurią galima apčiupinėti ir nematant patirti, kaip ši skulptūra atrodo. Tokie principai turėtų būti taikomi ir kitose viešose vietose tiek Vilniuje, tiek ir kituose Lietuvos miestuose.

Atnaujintas pasibuvimas prie Neries

Ši Neries krantinės dalis rekonstrukcijos metu susilaukė ypatingai daug dėmesio – sutvarkyta baidarių prieplauka, įrengtos terasos, Parolimpiečių pagerbimo vieta, dideli gėlynai, lauko sporto treniruoklių erdvė ir net visa kavinė, kuri, žinoma, gali pasigirti romantišku upės tėkmės vaizdu.

Atvirai pasakysiu – iš viso iki šiol įgyvendinto Neries krantinės rekonstrukcijos projekto būtent ši erdvė kol kas yra mano mėgstamiausia. Šiltuoju metų laikotarpiu dar nepavyko apsilankyti čia esančioje kavinėje, bet tai būtinai padarysiu kitų metų vasarą.

„Karališkas obuolys“

Judėkime toliau iki asfaltuoto tako pabaigos. Užkopę į viršų iškart pasiekiame dar vieną Neries krantus jungiantį objektą – Žirmūnų tiltą.

Tai – pirmasis tuometinėje SSRS teritorijoje pastatytas rėminis-konsolinis tiltas, sukurtas 1966 m. pagal Leningrado projektavimo instituto projektą. Tilto projektuotojams ir statybininkams už šį darbą buvo paskirta premija. Statinys yra 210 m ilgio bei 20,8 m pločio. Atkreipkite dėmesį, jog tiltas nėra simetriškas, kadangi dešinysis upės krantas yra aukštesnis.

Po tiltu rasite meninį objektą – „Karališkąjį obuolį“. Skulptūra įrengta 2010 m., sukurta menininko Kunoto Vildžiūno, kaip projekto „Vilniaus ženklai“ dalis, tai – viena iš kelių po Vilniaus tiltais įrengtų skulptūrų. Kūrinys vaizduoja Lietuvos valstybingumo pradžią, apsisprendimą krikštytis ir pasirinkti vakarų pusę. Karališkas obuolys – tai Lietuvos valdovų ženklas, naudotas nuo Mindaugo laikų iki pirmojo LDK padalijimo.

Tuskulėnų rimties parkas

Netrukus, praėję tiltą, pasiekiame Tuskulėnų rimties parko teritoriją, taigi, siūlyčiau vėl išsukti iš tiesaus tako ir pasižvalgyti po čia esančius statinius.

Pirmasis pastatas, kuris pasitinka užlipus laiptais, atėjus nuo Senamiesčio pusės, yra Šv. Teresės koplytėlė. Ji buvo pastatyta 1930-1931 m. Francišeko Valickio, koplytėlę jis skyrė savo tėvų atminimui. Pastato interjero autorius – garsus Vilniaus skulptorius Petras Hermanovičius. Ant stogo yra nedidelė varpinė su kryžiumi. Tai – unikalus prieškario statinys, apjungiantis monolitinį gelžbetonį su puošybos elementais. 

Pats dvaras buvo įkurtas XVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto, pagrindinis pastatas – apie 1825 m. Rusijos imperijos Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo užsakymu pastatyti neoklasicistiniai rūmai, suprojektuoti Karolio Podčaškinkio. Istorijoje dvaras priklausė Valavičių, Pacų, Tyzenhauzų giminėms, rūmus valdė ir iš Lenkijos atvykę Letarano kanauninkai, kurie ir suteikė Tuskulėnų pavadinimą. 1941-1944 m. Vokietijos okupacijos metais dvare buvo slepiami žydai. Po Antrojo pasaulinio karo rūmus užėmė sovietų valdžia.

Šiuo metu dvaro pastate yra įrengta ekspozicija „Projektas – homo sovieticus“, kurioje pasakojama apie sovietinį totalitarinį režimą, žiaurias priemones, naudotas jo kūrimui. Taip pat pastate yra renginių ir edukacijos erdvės.

Visiškai greta dvaro pagrindinio pastato yra rekonstruota oficina, kurioje įsikūrusi memorialinio komplekso administracija, o taip pat čia yra ir konferencijų salė.

Skaudžioji parko istorija

Tačiau kodėl Tuskulėnų dvaro parkas vadinamas rimties parku? Liūdna, tačiau teko pastebėti, jog jaunesnioji Vilniaus gyventojų karta apie šį įvykį dažnai nebežino, o jis dar tikrai nėra labai senas.

Nuo 1944 m. iki 1947 m. parke buvo slapta užkasami NKGB-MGB kalėjimo rūsiuose nužudytų žmonių palaikai. Kapaduobės būdavo užželdinamos krūmais bei medžiais, teritorija nuolatos saugoma, aptverta tvoromis. Tiesa išaiškėjo tik atgavus nepriklausomybę – įvykdžius tyrimus buvo rasti 724 žmonių palaikai, palaidoti 45 kapaduobėse.

Siekiant priminti čia vykusius įvykius, o kartu atitinkamai pagerbti čia rastus palaidotus žmones, 2004 m. palaikai nugulė parke naujai pastatyto kolumbariumo kriptose. Tai – pilkapio formos statinys, su įėjimu nuo upės pusės, nusileidus laiptais žemiau iš viršutinės parko dalies. 

Čia 2004 m. taip pat buvo pastatyta skulptūra „Kario vartai“, autorius – skulptorius Gediminas Karalius. Ji įrengta prie Tuskulėnų rimties parko kolumbariumo paradinių durų.

Šių metų „Open House Vilnius“ festivalio metu pavyko apsilankyti kolumbariumo viduje, ir, išties, pojūčiai šioje erdvėje ypatingi. Kadangi įprastai į vidų patekti negalima, pateikiu keletą nuotraukų susipažinimui, kaip kolumbariumas atrodo iš vidinės pusės.

Dar viena skulptūrinė kompozicija – „Kančių karūna“ – yra įrengta ant paties pilkapio – kolumbariumo viršunės, simbolizuoja čia vykusius kankinimus ir žudymus. Pastatyta 2004 m., autorius – tas pats G. Karalius. Tiesa, atvirų durų festivalio metu teko nugirsti, jog pradžioje šios skulptūros nebuvo, tačiau ji buvo įrengta siekiant sumažinti žmonių, bandančių užlipti į pilkapio viršūnę – ten viršuje esantis langas ne sykį nukentėjo nuo vandalų. Skulptūra, apjuosianti langą, užkirto kelią jį pasiekti.

Šilo tiltas ir „Eurovelo“ trasa

Šis takas – tai ne tik miesto pasivaikščiojimo maršrutas. Betonuotoje krantinės dalyje viršutinėse terasose, o po to – atskirai asfaltuotu taku, pro čia eina Europos dviratininkų asociacijos globojama „Eurovelo“ trasa, sujungianti Europos šalis tarpusavyje.

Tiesa, jeigu galime džiaugtis didžiuliu patogiu naujų raudono asfalto takų kiekiu mieste, šioje „Eurovelo“ trasos dalyje, kuria toliau eisime, dar reikėtų įdėti jėgų ir darbo.

Labai kliūva vieta ties „Asmens dokumentų išrašymo centru“ – dviračiams skirtas labai juokingas plotis, gal pusė metro tako, į kurį tilpti tikrai neįmanoma, pėstiesiems – dar mažiau, o takai šioje vietoje dar ir susikerta tarpusavyje. Šią atkarpą tiesiog norisi prabėgti, kol neteko nukentėti. Tiesa, bent jau pagal ortografinius žemėlapius, panašu, jog dalis tvoros galimai išlipa už sklypo ribų, o pačiam takui labiau skirta vieta – kairiau, kur yra šlaitas, taigi, turbūt dėl to kol kas ši vieta nėra išspręsta.

„Vingiuotasis takas“ leidžia neblogai pažinti ir rytinėje Vilniaus dalyje esančius tiltus. Eidami toliau, netrukus pasiekiame puikiai vilniečiams pažįstamą Šilo tiltą.

Pirmasis tiltas šioje vietoje buvo pastatytas lenkų okupacijos laikais ir skirtas pagrinde siaurajam geležinkeliui, kuriuo į Šilo gatvės bunkerius buvo gabenama amunicija, nors juo taip pat galėjo eiti pėstieji. Antrojo pasaulinio karo metais pėsčiųjų eismas buvo uždraustas. Senasis tiltas susprogdintas 1944 m. liepos 8 d. vokiečiams traukiantis iš Vilniaus, o dabartinis šioje vietoje pastatytas 1999-aisiais.

Ten, kur žiemoja Neries laiveliai

Toliau einant takas nebėra toks patogus – pėsčiųjų dalis žymiai susiaurėja, o galiausiai jos nebelieka, ir tenka eiti žvyruotu keliu šalia asfaltuoto dviračių tako. Ir nors kai kurie žmonės sakytų, jog tai – natūrali trasa ir tinkamas jai paviršius, visgi, per lietingesnius laikotarpius purvynais eiti žmonės nenori ir lipa ant asfaltuoto dviračių tako, ir taip vėl kyla nesaugios situacijos, taigi, ateityje, tikiuosi, šioje vietoje bus įrengtas normalesnis takas pėstiesiems. Bet šiuo metu eiti pilnai galima ir tuo, kas yra dabar, taigi, judame toliau.

Turbūt nemažai kas yra matę žemėlapiuose, bet nedaug kas buvo priėję arčiau upės išsišakojimo, esančio beveik tolygiai ties Šiaurės miesteliu. Ši vieta atsirado apie 1925-1927 m. – privataus verslininko iniciatyva iškasta įlanka, skirta laivų aptarnavimui, šalia pastatytas fachverkinis, Vilniuje neįprastos architektūros namas, būdingas Klaipėdos kraštui.

Dabar ši įlanka vadinama „Žirmūnų žiemos uostu“, ir vieta yra taip pat puikiai išnaudojama – pastaraisiais metais čia žiemoja Neries upėje šiltuoju sezonu plaukiojantys laiveliai, kad pavasarį kylantis ledonešis jų nenuneštų ir neapgadintų, o taip pat renkasi žvejybos mėgėjai, ypač gausiai, kai upės vanduo pasidengia ledu.

Greta esanti teritorija, kurioje dar likę pora senesnių pastatų ir angaras, 2019-aisiais buvo parduodama iš varžytinių. Tiesa, teritorija vis dar apleista, ėjimo dieną ten girdėjosi šūkavimai ir nemažas kiekis nelegalių lankytojų (tvoros yra apgadintos, vartai - atviri, taigi, įeiti nėra sunku). Jei įdomu, kokios būklės pastatai ten dabar yra, daug nuotraukų galima rasti naujienų portaluose - eiti ir rizikuoti savo saugumu dėl smalsumo tikrai nebūtina.

Grįžus atgal į kelią ir paėjus toliau, galima apžiūrėti Žirmūnų žiemos uostą ir iš kitos pusės. Tiesa, čia, ant vandens, lankymosi metu vyko didelės statybos. Kas tiksliai tai bus - ar aptarnavimui skirtas statinys, ar kažkokios privačios iniciatyvos, neteko girdėti.

Paplūdimys

Grįžus atgal į kelią, maršrutas tęsiasi tokiu pačiu keliu - pėstiesiems pramintu taku, o dviračiams - asfaltu. Kelias eina per mišką, be aplinkinio miesto triukšmo, taigi, norintiems nedidelio poilsio gamtoje, bet tuo pačiu trokštantiems toli nenutolti nuo namų, šis variantas visai tinkamas.

Aplankius pakankamai didelį kiekį objektų aplink Vingiuotąjį kelią, tąkart nusprendžiau, jog užbaigti pasivaikščiojimą ties Žirmūnų paplūdimiu būtų pati tinkamiausia vieta – tai vienas didesnių poilsio objektų apylinkėse.

2020 m. buvo pilnai atnaujintas paplūdimys Žirmūnuose, šalia Neries upės. Čia įrengtos sporto ir iškylų zonos, sutvarkyta ir apželdinta teritorija, pastatytas tualetas, persirengimo kabinos, įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė. Paties paplūdimio danga – smėlis ir žolė.

Paplūdimys buvo pilnai pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims – nutiesti specialūs takai, sukurta maudynių erdvė, kur žmonės su negalia gali rasti jiems pritaikytą persirengimo kabiną bei specialius vežimėlius, kurių pagalba galima išsimaudyti. Tai – visai netoli nuo pagrindinių miesto gatvių pasiekiama puiki poilsio zona. Vasarą, įveikę maršrutą nuo Senamiesčio (ar kitų miesto dalių), čia taip pat galite puikiai atsigaivinti vandenyje.

Pabaigai

Vingiuotasis takas dar nesibaigia – einant juo toliau taip pat galima pamatyti dar keletą objektų, tačiau su visais nuklydimais pasivaikščiojimas gavosi pakankamai nemažas, taigi, likusią dalį pateiksiu ateities įrašuose, o, jeigu ji nelabai nustebins, papildysiu šį įrašą.

Tikiuosi, istoriškai praturtinta pasivaikščiojimų po Vilnių straipsnių serija paskatins dar daugiau judėti ir atrasti sostinę. O ateityje bus daugiau su miesto pažinimais susijusių dalykų, tik kitoje perspektyvoje - sekite informaciją mano puslapyje bei viešose paskyrose, kur apie tai informuosiu, kai jau bus laikas 😉

Informacijos šaltiniai

• D. Pocevičius „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990 m., 1 dalis“ – 2018 m., knyga, leidėjas „Kitos knygos“
• Vikipedija
• „Neakivaizdinis Vilnius“
• VilniusGO
• „Vilnijos Vartai“