Bernardas Šliamka

Atvirų durų miestas

Miesto mylėtojams ir tyrinėtojams labai pasisekė - net du savaitgalius iš eilės įprastai uždari objektai sostinėje laukė lankytojų. Balandžio 27-28 d. organizuotas jau penktasis atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“ šiemet pakvietė į 70 skirtingų pastatų, bendrai pritraukusių daugiau nei 36 tūkst. lankytojų. Tiems, kuriems uždarų erdvių lankymo buvo negana, puikiai pagelbėjo ir „Vilniaus vandenys“, gegužės 4-ąją, Vandentvarkos darbuotojų dienos išvakarėse, pakvietę miestiečius apsilankyti unikaliame požeminiame Vilniaus statinyje - Liepkalnio vandens saugykloje, bei veikiančioje ir vandenį daliai senamiesčio tiekiančiai Sereikiškių vandenvietėje miesto centre. Šia proga pasinaudojo daugiau nei 5 tūkst. vilniečių. Įraše - trumpas foto pasakojimas iš objektų, kuriuose pavyko pabuvoti.

Kol dalis lankytojų būriavosi norėdami užkilti į televizijos bokšto viršų, pasirinkome kitą, beprotiškai daug žmonių pritraukusį objektą, į kurį įprastai ekskursijos nėra vykdomos. 1965-1971 m. statyti Vilniaus sporto rūmai daugumai sostinėje gyvenančių vyresnių žmonių kelia nostalgiją, įvairius prisiminimus iš čia buvusių renginių. Rūmai veikė kaip multifunkcinė renginių erdvė - čia vykdavo koncertai, krepšinio varžybos, spektakliai, nors pirminė jų paskirtis - tarptautinio lygio ledo ritulio aikštė. Patalpose taip pat vyko ir svarbūs visai Lietuvai įvykiai - 1988 m. organizuotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991 m. čia visuomenė galėjo pagerbti ir atsisveikinti su Sausio 13-osios aukomis, todėl rūmai svarbūs ne tik dėl savo architektūros, bet yra tarsi ir nesenus Lietuvos istorijos įvykius menanti vieta.

Nors ekskursijos objektuose, taip pat ir Vilniaus sporto rūmuose, buvo vykdomos nuo 10 valandos, atvykus apie 9:20 jau teko atsistoti nemažoje eilėje. Joje laukti teko apie valandą, o vėliau atvykusiems pastovėti prireikė net ir po 3 valandas.

„Open House Vilnius“ gidai pristatė, kaip buvo statomi šie, brutalizmo stilistikos rūmai, parodė maketą, atvaizduojantį unikalią vantinę stogo konstrukciją, kuri paremta įtemptais plieno trosais. Išklausę pasakojimą pajudėjome į pačių rūmų vidų, ir pirmiausia atsidūrėme rūbinėje. Ši rūmų dalis vizualiai nusiaubta labiausiai - kelis metus čia niekas nebuvo saugoma, tad pro išdaužtus pastato langus ar išlaužtas duris į erdvę patekti galėjo bet kas, ir, akivaizdu, lankytojų čia nestigo.

Praėję rūbines patekome į vakarinėje dalyje buvusią kavinę-barą. Nustebino, kad apšvietimas čia vis dar veikė, baro kėdės vis dar stovi, tarsi laukdamos lankytojų. Ir, kaip minėjo ekskursiją vedę savanoriai, čia būdavo galima paskanauti kitur nerandamų dalykų, tad tai būdavo populiari vieta, ir daug žmonių čia ateidavo gerokai anksčiau nei prieš pat renginį.

Laiptais užkilę į antrąjį aukštą patekome į daug šviesesnę erdvę. Nors kai kurie langai išdaužyti, keliose vietose yra išpaišytos sienos, ši erdvė išsilaikiusi žymiai geriau.

Taip pat čia puikiai išsilaikė ir žymus, mane ilgą laiką nuotraukose žavėjęs pano, kurį sukūrė dailininkas Regimantas Kavaliauskas.

Pasivaikščiojimas tęsėsi kelione į svarbių asmenų ložės poilsio kambarį. Čia puikiai išsilaikė vitražas. Patalpa dengta kilimu, sienos - medžio plokštėmis, ir išties kambariukas pasirodė gana mažas pagal jo paskirtį.

Ir, žinoma, pagrindinė salė. Statokai išdėstytos kėdžių eilės, vietomis kiek prakiuręs stogas, ir... tamsa...

Tai buvo pats įdomiausias šiemet lankytas pastatas „Open House Vilnius“ atviros architektūros festivalyje. Tikrai džiaugiuosi pasirinkimu čia užsukti.

Iš kitų aplankytų statinių labai patiko ir Pirklių klubas. Prabangus pastatas aukštuomenės susirinkimams, šiuo metu naudojamas ir konferencijoms, pobūviams, o naujoji dalis - ofisams, sužavėjo įspūdingais pastato sprendimais, kur senesnės architektūros elementai persipynė su šiuolaikine architektūra. Daug nekomentuojant - kelios nuotraukos iš pastato vidaus:

Ekskursija baigėsi ant naujojo pastato stogo įkurtoje terasoje, iš kurios atsiveria Naujamiesčio vaizdai.

Apeliacinio teismo lankymas taip pat tikrai nepraėjo veltui - ne tik smulkiai papasakota apie pastatą, bet ir pristatyta teismų sistema, atributika.

Galutinė ekskursijos dalis - keliais, kuriais vedami nuteistieji bei apsilankymas jų kamerose, kuriose laukiama prasidedančio teismo proceso.

Ir, pabaigai apie šių metų „Open House Vilnius“ - panorama iš Lietuvos geležinkelių būstinės Mindaugo g.

Daugiau apie sporto rūmus ir jų būklę pastaraisiais metais pamatyti ir sužinoti galite portaluose Pamirsta.lt (rekomenduoju) bei 15min.lt

Gegužės 4 d. pavyko apsilankyti abiejose „Vilniaus vandenų“ atvertose erdvėse. Pirmoji - Liepkalnio vandens saugykla, pastatyta 1916 m. - datą galima įžiūrėti ir virš įėjimo į saugyklą. Tiesa, norint prieiti iki pastato taip pat teko palaukti ilgoje gyvoje eilėje - norinčiųjų apsilankyti saugykloje buvo labai daug, tik čia viskas vyko greičiau nei Sporto rūmų atveju, kadangi įleidžiama buvo ne grupėmis, o pasakojama apie objektą buvo tik viršuje, lauke.

5 metrų gylio apskrita patalpa, pasižyminti kupolo formos stogu, kuris paremtas kolonomis - tai sukuria ne tik nuostabų įspūdį, bet ir tikrai stiprią akustiką. Oficialiai teigiama, kad aidas čia atsikartoja apie 5-6 kartus, ir tuo, kad patalpa labai triukšminga, būnant viduje tikrai buvo galima įsitikinti.

Ši saugykla svarbi ir tuo, kad nuo jos pastatymo vandens kiekis pradėtas matuoti kubiniais metrais - tai pakeitė matavimą kibirais. Liepkalnio vandens saugykla nebenaudojama nuo 1987 m., iki tol tiekdavo vandenį Naujininkams. Kai buvo įrengta Pagirių vandenvietė ir rezervuaras Eišiškių plente, senoji Liepkalnio vandens saugykla nebebuvo reikalinga. Prieš porą metų „Vilniaus vandenys“ šį pastatą atvėrė visuomenei, ir nuo šiol tai daro du kartus per metus.

Lankotės Bernardinų sode? Būnant prie tvenkinių akys nukrypsta į už tvoros esantį pastatą, kuris gražiai įsikomponuoja ir atsispindi vandens paviršiuje? Atvirai pasakius, ilgai susimąstydavau, kas tame pastate vyksta. Ir pagaliau jame pavyko apsilankyti.

Sereikiškių vandenvietė - pirmoji miesto vandens siurblinė su rezervuarais, pradėta statyti 1912 m. Buvo suprojektuotas pastatas, atkartojanti Bernardinų bažnyčios formą, tačiau 1944 m. besitraukdami naciai jį sunaikino, ir jis buvo atstatytas po metų, tačiau nors išplanavimas išliko, pastato vaizdas stipriai pasikeitė. Vandenvietėje yra 11 gręžinių, filtravimo įranga, „Vilniaus vandenų“ bendrovės departamentas, vandens laboratorija, o taip pat veikia ir muziejus. Platesnę informaciją tiek apie Liepkalnio vandens saugyklą, tiek apie Sereikiškių vandenvietę galite rasti „Vilniaus vandenų“ puslapyje, o dar geriau - susiorganizuoti ekskursiją arba išlaukti, kai statiniai vėl bus atviri visuomenei.

Taip pat labai rekomenduoju pasiskaityti apie Vilniaus vandentiekio istoriją plačioje informacinėje skiltyje „Vilniaus vandenų“ puslapyje - tikrai sužinosite daug įdomių dalykų.

Dvi nuostabios atviro miesto dienos... Vilniuje visada galima atrasti ką nors naujo, o tokie renginiai suteikia dar didesnį įkvėpimą domėtis pačiu miestu, supančia aplinka ir dar labiau pamilti sostinę. Nepraleiskite progų :)