Bernardas Šliamka

Pėsčiomis per Vilnių – Šeškinės takas

2017-aisiais pastebėjęs pirmuosius pėsčiųjų takų ženklinimus mieste, nusprendžiau akyliau dairytis ir ieškoti daugiau informacijos apie juos. Taip atradau savivaldybės parengtą puslapį VilniusKojoms.lt, ir, galiausiai, įvertinęs pateiktą informaciją, įveikiau Šiaurinį taką, žymimą K4 numeriu, reiškiančiu, kad tai yra 4-oji kasdienė miesto trasa. Šį pasivaikščiojimą tuomet plačiai aprašiau tinklaraštyje.

2020 m. nusprendžiau pratęsti šį pasakojimą, paverčiant jį ištisa straipsnių serija, ir antrajam įrašui pasirinkau netoliese Šiaurinio tako esantį Šeškinės taką (K6). Tiesa, deja, dėl laiko stokos nepavyko išsyk įgyvendinti pilno ėjimo, todėl šis įrašas – sujungtas iš trijų pasivaikščiojimų šia trasa, galiausiai apeinant visą taką.

Tako pradžia

Pradėsiu pasakojimą nuo 2020 m. rugpjūtį įveiktos tako dalies. Norintiems praeiti visą Šeškinės taką, jį pradėti reikėtų nuo šiaurėje esančio taško. Paprasčiausia link pradžios atvykti būtų viešuoju transportu. Arčiausiai esanti stotelė yra Salomėjos Nėries, tačiau čia stoja tik 40 maršruto autobusas, tačiau netoli taip pat yra stotelė Takas, kurioje dar stoja 3G ir 24 maršruto autobusai. Be to, tako pradžia yra nedaug nutolusi nuo Ukmergės gatvės, taigi, atvykti galite ir 5, 52 ir 87 autobusais, išlipti galima Gedvydžių arba Perkūno stotelėse – atstumas iki tako pradžios nuo jų panašus.

Netrukus pasiekėme tikslą – pirmąją lentelę su tako planu ir aprašymu, esančią netoli Gedvydžių g. 12-ojo namo. Pasak pateiktos informacijos, trasos ilgis siekia 6,3 km, kelią įveikti galima per 1 val. 15 min. Tai – miestietiška trasa, turinti įkalnių, laiptų, nurodyta, kad pakeliui yra vos 3 lankytini objektai, tačiau, išties, čia galima pamatyti visko daugiau. Pasistengsiu tai pateikti tolimesniame pasakojime.

Patekus į Fabijoniškes jau galite pradėti dairytis į pastatus. Išskirtinis jų bruožas – dideli namo numeriai mėlyname fone, esantys ant pačių pastatų fasadų. Kai kur šie numeriai taip pat papildyti gatvių pavadinimais. Verta atkreipti dėmesį, jog daugumoje vietų jie buvo atnaujinti senokai, taigi, iš po viršutinio dažų sluoksnio vietomis jau yra pradėję atsidengti senieji gatvių užrašai ir pakeisti pavadinimai.

Fabijoniškių mikrorajoną projektavo architektas Kazimieras Rimantas Balėnas su žmona Genovaite Balėniene, namai pradėti statyti 1986 m., pirmieji gyventojai įsikėlė 1987-aisiais. Tai – vienas paskutiniųjų sovietmečio Vilniaus kvartalų.

Tako pradžia nėra labai įspūdinga, čia eiti reikia pro tankiai medžiais apaugusius šaligatvius, kur, panašu, ir patys gyventojai vaikšto rečiau – čia jų beveik nesutikome.

Netrukus pasiekėme vieną naujausių šioje miesto dalyje objektų – Fabijoniškių baseiną. Pastate įrengtas 25 metrų ilgio, 8 takų miesto baseinas, atidarytas 2018 m. gruodžio 31 d. Baseino projekto autoriai – UAB „Tiksli forma“, architektai Jokūbas Fišeris, Dovilė Gavėnė ir Edvardas Šegžda. Pastatas grynai betoninis ir, kiek teko girdėti, ne visiems vietiniams gyventojams patinka – kai kuriems jis primena panašios stilistikos Lietuvos krematoriumo pastatą Kėdainiuose, tačiau mano nuomone šis statinys visai dera prie senesnių Fabijoniškių pastatų.

Fabijoniškių mikrorajoną galima skaidyti į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę, o jos atskiriamos Ateities gatve. Šiaurinėje dalyje namai išdėstyti nedidelėmis, nutrūkstančiomis linijomis, pati dalis papildomai padalinta į dar dvi, o tai atlieka nedidelė Gedvydžių gatvė. Būtent palei ją galima vienoje vietoje išvysti net septynis stambiaplokščius bokštinius namus. Šie namai mikrorajone sudėlioti grupelėmis – jų dar galima pamatyti prie prekybos centro „Mandarinas“ ir S. Stanevičiaus g. pakraštyje, šalia Cedrono aukštupio draustinio.

Prekybinis kvartalas ir atnaujintas skveras

Priartėjome prie pat jau minėtos Gedvydžių gatvės. Čia, šiaurinėje pusėje stovi Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinė gimnazija, atidaryta 1999 m., pradžioje veikusi kaip 76-oji vidurinė mokykla. 2015 m. mokykla buvo reorganizuota iš vidurinės mokyklos į klasikinę gimnaziją – vienintelę tokio tipo mokslo įstaigą Lietuvoje.

Kitoje, pietinėje gatvės pusėje įkurtas nedidelis prekybinis kvartalas. Pagrindinis traukos centras dabar čia yra veikianti „Maxima“ parduotuvė, tačiau anksčiau šiuose pastatuose yra veikęs prekybos centras „Aulė“, apie tai išduoda vis dar languose esančios iškabos.

Eidami toliau patenkame į tiesiog puikiai sutvarkytą šiaurinės mikrorajono dalies erdvę – 2020 m. pradžioje užbaigtą įrenginėti naują poilsio skverą. Čia rasite daugybę naujai, tvarkingai susodintų medžių, krūvą suolų, apvalią, oficialiai riedutininkams bei renginiams pritaikytą aikštelę, vaikų žaidimų erdvių, du betoninius lauko stalo teniso stalus. Tai, išties, labai gera mikrorajono erdvė norintiems atsipūsti nuo automobilių triukšmo, kadangi namai izoliuoja šią erdvę nuo gatvių.

Taip eidami, po truputį išeiname iš šiaurinės mikrorajono dalies, o, kartu ir pirmosios ėjimo Šeškinės taku dienos. Kelionę tąkart baigėme prie prekybos centro „Mandarinas“.

Fabijoniškių alėja

Dabar iš žaliuojančių medžių apsupties trumpam persikelkime į ankstyvą pavasarį – 2021-ųjų kovo 31-ąją, kuomet orai šiluma dar tikrai nedžiugino. Tądien pavyko pratęsti pasivaikščiojimą nedidele tolesne Šeškinės tako atkarpa – nuo parduotuvės „Norfa“, esančios šalia prekybos centro „Mandarinas“, tolyn Fabijoniškių pietine dalimi.

Alėjos pradžioje pasitinka kažkada seniai gaivą mikrorajono gyventojams teikęs fontanas, savo forma labai panašus į anksčiau Pašilaičiuose, Žemynos g. centrinėje dalyje buvusį, po mikrorajono pastatymo labai trumpai veikusį fontaną. Pastarasis atnaujinant skverą buvo visiškai pašalintas, o Fabijoniškių fontanas transformuotas į krūmyną.

Nemaža Fabijoniškių pietinės pusės alėjos dalis 2018-aisiais taip pat sulaukė atnaujinimo – buvo pakeisti šaligatviai, sutvarkytas automobilių parkavimas, atsirado suolų, naujas apšvietimas, pasodinta naujų želdynių. Fabijoniškių alėja, kaip ir nemažai mikrorajono namų ir erdvių, buvo naudojama ir garsiojo HBO serialo „Černobylis“ filmavimuose, o šis faktas kurį laiką į šį mikrorajoną traukė ir užsienio svečius.

Alėjos viduryje – dar viena prekybinė ir paslaugų vieta Fabijoniškėse. Čia įsikūrusi nedidelė „Maxima“ parduotuvė, seniūnija bei Raganiukės teatras, garsėjantis spektaklių vaikams repertuaru.

Į Šeškinę

Kovo 31-ąją nebuvo daug laiko, todėl likusią Šeškinės tako dalį nusprendėme įveikti šiek tiek vėliau, saulėtą balandžio 18-ąją.

Ėjimą taku tęsėme nuo tos pačios vietos – Raganiukės teatro, ir toliau judėjome link Fabijoniškių pakraščio ir Šeškinės mikrorajono, kurio vardu ši pėsčiųjų trasa ir pavadinta.

Fabijoniškėse yra ir šeškiolikaaukščių monolitinių bokštinių namų, kurie savo išvaizda gana stipriai skiriasi nuo kituose mikrorajonuose esančių panašaus tipo namų. Monolitiniai Fabijoniškėse išdėstyti arčiau gatvių ir toliau nuo tik pėstiesiems skirtų erdvių, taigi, pagal juos lengva orientuotis mikrorajone, siekiant patekti iki pagrindinių autotransporto eismo trasų.

Ateityje Fabijoniškes nuo Šeškinės atskirs Šiaurinė gatvė. Kol kas būsimos transporto juostos teritorija – didžiuliai nenaudojami žole ir, vietomis, medžiais, apžėlę laukai. Būtent pro juos skersai tęsiasi reikalingas keliukas, vedantis link Šeškinės mikrorajono.

Šeškinė buvo pradėta kurti 1977 m. buvusio kaimo vietoje, pagrindiniai namai pastatyti 1978-1985 m. pagal Kazimiero Balėno projektą. Pastatai išdėstyti ant gana banguoto reljefo aplink Ukmergės gatvę, todėl mikrorajoną galima skirstyti į rytinę ir vakarinę dalis. Šeškinės takas driekiasi per jas abi, ir pirmiausia, ateinant nuo Fabijoniškių, patenkama į rytinę dalį.

Šalia Šeškinės poliklinikos, atidarytos 1987 m., įėjimo galima pamatyti ir meno kūrinį – skulptūrą „Splendorum vitae“, išvertus iš lotynų kalbos reiškiančią „Gyvenimo spindesys“. Skulptūros autorius – skulptorius Kunotas Vildžiūnas, jo darbus galite išvysti ir miesto centre, kabančius po Vilniaus tiltais.

Dar pora dalykų, į kuriuos, būdami čia, galite atkreipti dėmesį – priešais Šeškinės poliklinikos įėjimą esanti pėsčiųjų alėja žymi senąją Ukmergės g. trasą – gatvė, remiantis senais ortografiniais žemėlapiais, anksčiau ėjo šia vieta, ir statant mikrorajoną buvo labiau ištiesinta.

Taip pat, palypėjus į kalvą link viaduko virš Ukmergės g., galite rasti medinį koplytstulpį. Tai – atminimo ženklas, pastatytas vilniečių „Baltijos kelio“ dalyvių pilietine iniciatyva. Būtent čia, palei Ukmergės g., driekėsi gyva žmonių grandinė. Ant koplytstulpio galima įskaityti Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo, Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai bei įvykusio „Baltijos kelio“ datas.

Šie du paminėti objektai nepriklauso Šeškinės takui, tačiau yra visai greta, todėl, judant taku, rekomenduoju į juos atkreipti dėmesį. O dabar judame toliau pėsčiųjų trasa.

Išlindę iš požeminės perėjos patenkame į vakarinę Šeškinės dalį ir čia esantį visuomeninį-prekybinį centrą, suprojektuotą 1983 m., pastatytą 1985 m., sukurtą architektų G. Ramunio, G. Baravyko, K. Pempės ir G. Dindienės. Kompleksas tapo tikra Šeškinės pažiba, pastatai buvo pastatyti aplink centrinę aikštę, kurioje įrengtas didelis fontanas su baseinu ir laikrodžio bokštu. Tiesa, pastarieji nebeišlikę – ilgą laiką buvęs apleistas fontanas galiausiai buvo užverstas žemėmis ir užsėtas pieva.

Prekybinis centras nėra originaliame stovyje – 2009 m. naktį iš kovo 15 į 16-ąją dalis komplekso sugriuvo, po to buvo pašalinti kai kurie nesaugūs antro aukšto praėjimai.

Saulės alėja ir žemutinis takas

Kirtus Šeškinės gatvę, iškart patekome į vieną, bent jau man asmeniškai, gražiausiai sutvarkytų miesto alėjų, jungiančią Šeškinės ir Ozo gatves. Alėja buvo visiškai atnaujinta 2019-aisiais, nutiesti pėsčiųjų takai, platus dviračių takas, pasodinta nemažai medžių, pastatyti nauji suolai. Saulės pavadinimą alėjai išrinko patys gyventojai apklausos metu.

Saulės alėja baigiasi ties Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurine mokykla, kuri buvo atidaryta 1980 m. kaip Vilniaus 49-oji vidurinė mokykla. 1998 m. mokyklai buvo suteiktas rusų rašytojos, matematikės, publicistės Sofijos Kovalevskajos vardas, čia vykdomas ugdymas rusų kalba.

Pasiekus Ozo gatvę takas nesibaigia – lieka dar viena, bent jau man asmeniškai, labai graži ir rami atkarpa. Taigi, perėję gatvę per čia pat esančią reguliuojamą pėsčiųjų perėją patenkame šalia žemutinės tako dalies. Čia turite pasirinkimą – leistis kalva žemyn tiesiu pramindytu, tačiau statesniu, taku, ar judėti palei ženklus pažymėtais pėsčiųjų takais šiek tiek aplink.

Žemutinė trasos dalis, kiek esu pastebėjęs, vis dar nėra atrasta net ir kai kurių vietinių gyventojų, ir visiškai be reikalo. Čia nutiesti asfaltuoti takai, naujai įrengtas apšvietimas, yra tvenkinukas, vaikų žaidimų aikštelė, suolai, be to, teritorija greitai dar labiau pasikeis, kadangi ketinama įgyvendinti nuotekų tinklų valyklos ir paviršinės talpyklos projektą, kuris sukurs dar vieną rekreacinę erdvę su nemažu tvenkiniu.

Išties, žemutinis Šeškinės takas – nuostabus kelias vietiniams gyventojams greitai pasiekti šiaurinę Žvėryno dalį ir prekybos centrą „Panorama“, nesinaudojant nei viešuoju transportu, nei automobiliu, tiesiog keliaujant pėsčiomis arba dviračiu. Jokio autotransporto triukšmo, stovėjimo kamščiuose, o tikslas labai greitai pasiekiamas – rekomenduoju išbandyti, ir, manau, patys tikrai pamilsite šią atkarpą.

Šeškinės tako įvertinimas

Nors takas pavadintas Šeškinės vardu, didžioji jo dalis, visgi, veda per Fabijoniškių mikrorajoną. Išties, trasoje yra įdomių atkarpų – galima pamatyti svarbiausias Fabijoniškių bei Šeškinės viešąsias erdves, neseniai sulaukusias atnaujinimo – Fabijoniškių skverą, alėją, Šeškinės Saulės taką, taip pat aplankyti keletą lankytinų vietų pakeliui, susipažinti su pačių mikrorajonų struktūra, palyginti daugiabučių stambiaplokščių bei bokštinių namų skirtumus.

Žemutinė Šeškinės tako dalis – puikus maršrutas gyvenantiems Šeškinėje ar gretimuose mikrorajonuose ir norintiems greitai pasiekti Žvėryną, čia esantį prekybos centrą ar patį miesto centrą. Taigi, galbūt pilnai viso tako antrą kartą eiti ir nėra prasmės, tačiau įveikti tam tikras atkarpas ar tiesiog apsilankyti praeinamose vietose tikrai verta dar ne vieną sykį.