Bernardas Šliamka

Labai stipriai įtraukęs, kartu gana netradicinis filmas. Tiesa, paskutinė filmo dalis atrodė silpnesnė, negu pirmosios. Vis tiek tai kinas, vertas dėmesio ir visų iš jo kylančių minčių.

Apie narcizus. Ne apie gėles. Tikėtina, kad ne vienas iš mūsų galime bent vieną kitą tokį žmogų įvardinti iš savo gyvenimų. Galbūt net kai kurie iš žiūrovų yra tokie, tik to nesuvokia. Satyrinė juodojo humoro komedija, verčianti apmąstyti save ir aplinkinius. Po kurios norisi tik dar labiau pasidžiaugti kitų žmonių sėkme, ir kuo toliau nutolti nuo tokių žmonių, kurie rodomi filme.

(N-18) Dar vienas nuostabus Marijos Kavtaradzės režisuotas filmas apie žmonių santykius dabartiniais laikais. Apie ryšį, fizinį ir emocinį intymumą. Viso filmo eigoje keliami klausimai, kas yra meilė, kas yra jausmai kitam žmogui, o kas - tiesiog savo jausmų patenkinimas? Kas iš tiesų yra svarbu santykiuose? Nors iš pažiūros gali atrodyti, jog filme tiesiog narpliojamas aseksualumas poroje, išties, manau, jog tai - tai tik būdas iškelti žymiai gilesnius klausimus. Tai filmas apie du visiškai skirtingus žmones su skirtingomis patirtimis, priverčiantis susimąstyti, kaip kiekvienas iš mūsų žvelgiame santykių klausimu. Taip pat priverčia susimąstyti, kad dabartiniais laikais, kai, atrodo, intymumas ir seksas visuomenėje, kine, literatūroje, yra iškeliami aukščiau nei emocinis ryšys, turėtų jaustis žmonės, kurie fizinio ryšio negali turėti, nesvarbu ar dėl seksualinio potraukio neturėjimo, ar dėl fizinės negalios. Ar tokie žmonės yra pasmerkti likti vieni? Ar fizinis kontaktas tikrai nėra pervertinamas?

Man labai patinka tokio turinio filmai - apie pabaigas, paskutines keliones. Galbūt todėl iš šio filmo tikėjausi daugiau, negu gavau. Atrodytų, kai kurios situacijos, į kurias pakliūva veikėjas, yra nelabai realistinės, gana padrikos, tačiau pabaiga, susivokus ir prisiminus kai kurias scenas, dalinai ištaiso šią klaidą. Bendrai - įdomus ir jaukus filmas vakarui.

Istorija lengva, tačiau kartu sunki. Labai gražus ir šiltas pasakojimas apie du vienas kitą mylinčius vyrus, kurių bendravimas dėl vieno iš jų ligos artėja link pabaigos. Apie susitaikymą, kito sprendimų priėmimą ir sunkų, bet reikalingą kelią. Apie tai, kaip gali būti sunku paleisti kitą. „Jei myli, paleisk“ - frazė, kurią labai puikiai apibūdina filmo siužetas. Įspėju, jog galite susigraudinti.

Nors oficialiai filmas yra dramos žanro, tokio įtempto lietuviško kūrinio dar nebuvo tekę matyti. Nuo pat pirmųjų minučių žiūrovas įtraukiamas į pusantros valandos trunkantį veiksmą, kuris nei akimirkai neleidžia atsikvėpti. Ypač stiprus ir labai puikiai išpildytas kūrinys, sužavėjęs puikia vaidyba, nelabai plačiu, bet puikiai realizuotu scenarijumi. Filmas stipriai įtikino.

Įdomi idėja ir scenarijus, tačiau filmo realizavimas nepaliko labai didelio įspūdžio - vertinčiau vidutiniškai. Veikėjų charakteriai atrodo neapibrėžti, per daug iškrentantys iš realybės, kai kas bandyta parodyti labai tiesmukai (pvz. Zuckerberg'o atkūrimas filme), nors buvo galima apeiti simboliškiau, tačiau visiems suprantamai, ir tai atrodytų subtiliau.

Nuostabu matyti Rolandą Kazlą kine! Turbūt ši mintis daugeliui kilo, pamačius filmo reklaminius plakatus. Taip nutiko, jog nors ir labai norėjau, patį filmą pamačiau tik 2023-iųjų pradžioje, ir galiu patvirtinti, jog R. Kazlas tikrai nėra vienintelė priežastis pamatyti šį kūrinį. Labai šilta, miela istorija apie žmonių jausmus, pergalės siekimus ir kartu sudėtingą gyvenimą ir aplinką. Rekomenduoju paskirtį filmui vakarą - tikėtina, jog peržiūrėjus liks minčių, kurias norėsite apmąstyti.

Galima sakyti, jog filmo scenarijus kai kuriems gali būti sunkiai suvokiamas. Gali būti sunku suprasti, kodėl viskas vyksta, kodėl vyksta būtent taip, kaip vyksta. Negaliu patvirtinti ar paneigti dėl anarchistų kultūros veikimo Vilniuje, dėl rodomų bendravimo, dalykų darymo kultūros pavyzdžių - manau, tai gerokai hiperbolizuojama, tačiau bendrai vertinant, turime gana unikalų kūrinį Lietuvos kino istorijoje. Ypač sužavėjo įspūdingai sukurta, atrodytų, visiškai skirtingų būdo bruožų ir charakterio savybių veikėjų tarpusavio trauka, sunkiai paaiškinama, tačiau labai stipri. Filmas pasirodė 2010 m., lygiai tais pačiais metai, kai buvo surengtos pirmosios Baltic Pride eitynės Vilniuje, taigi, visuomenėje apie LGBT asmenis buvo kalbama nenoriai arba jie netoleruojami, o tai, kad filme nepabijota santykių tarp pagrindinių veikėjų atvaizduoti ryškiai ir įtikinančiai - tikrai drąsus, įkvepiantis ir sveikintinas sprendimas.

Kiek buvo tekę girdėti apie šį filmą, jis buvo sukurtas labai greitai, ir labai kritikuotas dėl to, jog populiarumo siekta tuo metu, kai pasaulį vis dar kaustė suvaržymai dėl Covid-19 ir didžiuliai mirčių skaičiai. Istorija, pasakojanti apie Covid-23 mutaciją, nužudančią žmones per parą, plintančią oru, dėl to įvestus draudimus visiškai išeiti iš namų, daugumai žiūrovų tuo metu galėjo kelti nemalonias asociacijas, baimę, pyktį, kadangi vis dar nebuvo aišku, kuo viskas baigsis ir kada galėsime gyventi kaip anksčiau. Tiesa, nors filmą žiūrėjau 2023-iaisiais, vis tiek negalėčiau jo vertinti labai ypatingai - istorija, nors vietomis ir visai įtraukė, buvo gana lengvai nuspėjama, kai kurie personažai (pvz. Emetas) neįtikino. Tačiau filmą žiūrėti tikrai galima. Jeigu mėgstate filmus apie epidemijas, pasaulio pabaigas, užmeskite akį, o jei tai nėra jums išskirtinai patinkantis žanras, geriau įsijunkite ką nors kito.