Bernardas Šliamka

Šviesų festivaliai Lietuvoje

Spėju, jog tai buvo 2012-aisiais, o gal metais anksčiau. Pamatyta renginio reklama stotelėje trumpam prikaustė dėmesį. „Šviesų festivalis“ – skelbė reklaminis plakatas, ir dar Pilaitėje – viename labiausiai nutolusių miesto mikrorajonų. „Apšvies daugiabučius spalvotai?“ – atsimenu, tokio tipo klausimai tąsyk kilo mintyse, tačiau reklama manęs nepasiekė taip, kaip jos užsakovai norėjo – renginys įvyko, tačiau jame nesudalyvavau. Tuo metu neturėjau jokių minčių, kas išties yra šviesų festivaliai, ir kad tokie renginiai užsienyje kasmet šurmuliuoja jau gausybę metų. Taip pat tikrai negalėjau įsivaizduoti, jog po pirmųjų apsilankymų man šio tipo renginiai taps vienais laukiamiausių metų įvykių didmiesčiuose.

„Beepositive“

Esu įsitikinęs, jog pažintis su šviesų festivaliais, kaip atskiru renginių žanru, man prasidėjo 2014-aisiais. Sužinojęs, kad renginys plečiasi ir vyks tiek anksčiau reklamoje matytoje lokacijoje – Pilaitės mikrorajone, tiek ir miesto centre, Bernardinų sode, nusprendžiau, jog buvo tinkamas laikas įvertinti, kas tai yra iš tiesų. Juk jei investuojami pinigai į plėtrą, tai, visgi, turėtų būti verta dėmesio? Logiška. Na, arba kažkas turi tiesiog per daug pinigų.

Kiek vėliau paaiškėjo, jog „Beepositive“ ir „Vilnius šviečia“ išties buvo skirtingų organizatorių vieną dieną surengti renginiai. Ar tai buvo organizuojančių įmonių susitarimas, ar miesto valdžios spaudimas kaip nors į augantį šviesų festivalį integruoti miesto centrą, nežinant faktų atsakyti būtų sunku, tačiau eksperimentas, akivaizdu, nevisai pavyko, bet apie tai nuomonę išsakysiu truputį vėliau.

Turbūt nesuklysiu teikdamas, jog „Beepositive“ davė savotišką startą šviesų instaliacijoms dedikuotiems renginiams Lietuvoje, parodė, jog tai – tarsi atskira meno rūšis, taip pat nusipelniusi visuomenės dėmesio. Panašiomis instaliacijomis kartais galėjo pasigirti „Kultūros naktis“ (anksčiau vadinta „Tebūnie naktis“ pavadinimu), tačiau renginys ilgainiui tapo labiau orientuotas į meninius performansus, koncertus ir kitokio tipo pramogas, o šviesų festivaliams galimų priskaičiuoti objektų kasmet festivalyje tenka pastebėti vis rečiau.

Nors 2011-aisiais vykusio pirmojo „Beepositive“ renginio nuotraukos neatrodė labai įspūdingai, 2014-aisiais aplankytas ketvirtasis festivalis paliko pakankamai neblogą įspūdį, tiesa, dar ne tokį, kad būčiau įsitikinęs dėl dalyvavimo kitame renginyje po metų. Tačiau peržiūrint vėlesnių metų nuotraukas, akivaizdu, kad festivalis tik plėtėsi ir gerėjo, taigi, apsilankymas kasmet „Beepositive“ tapo tradicija ir tikrai nebuvo klaida.

Manau, bendrai, yra dvi pagrindinės priežastys, mane priverčiančios kiekvieną sykį išeiti iš namų ir apsilankyti tokiuose renginiuose. Pirmoji – pati idėja. Esu iš tų žmonių, kuriems ruduo bei žiema asocijuojasi su blogu oru, tamsa, niūria atmosfera. Šviesų festivaliai, kurie dažniausiai vyksta būtent tamsiuoju metų laikotarpiu, galima sakyti, sustabdo tą slogų, darganotą metų laiką, ir priverčia trumpam persikelti į visiškai kitokią realybę.

Antroji priežastis – naujų lokacijų atradimas. Ir čia „Beepositive“ turėjo kur sužibėti. Pasirinkta vieta renginį rengti šalia Senojo Pilaitės kelio, prie kurio įsikūręs organizatorių – kūrybinių dirbtuvių „Beepart“ pastatas, įtraukiant piliakalnį, dvaro teritoriją, įskaitant dar ne visų vilniečių atrastus įspūdingus vandens ir vėjo malūnus, tikrai daugelį lankytojų privertė nustebti, susižavėti ir sugrįžti po metų.

Tiesa, paskutinis „Beepositive“, įvykęs 2017-aisiais, nebuvo toks sėkmingas. Visą renginio dieną nuo ryto pylė lietus, kuris pavertė renginio teritoriją tikra katastrofa. Po purvą klampojantys, į šalia takelių esančius tvenkinius bandantys neįslysti, tačiau gamtos čia nešami žmonės – taip atrodė paskutinis šioje lokacijoje vykęs šviesų festivalis. Akivaizdu, jog ne vienus metus tarptautiniu Vilniaus šviesų festivaliu vadintam, vis daugiau tiek vilniečių, tiek miesto svečių pritraukiančiam renginiui atėjo laikas pokyčiams.

„Vilnius šviečia“

2014-aisiais, tą patį vakarą, kai vyko „Beepositive“, buvo nuspręsta surengti šviesų festivalio žanro renginį ir miesto centre. Tai buvo tikriausiai pirmasis bandymas atitempti šviesų festivalį į senamiestį, jau puikiai pažįstamą, tačiau kaskart nustebinti sugebančią miesto erdvę.

„Vilnius šviečia“ pavadinimą turinčiam renginiui pasirinkta viena vieta – Bernardinų sodas. Deja, manau, tai ir buvo pagrindinė organizavimo klaida. Dėl pasiruošimo darbų daugiau nei parai teko uždaryti labiausiai lankomą rekreacinę Vilniaus erdvę miesto centre, kas sukėlė natūralų būriavimąsi ir laukimą net tų asmenų, kurie apie renginį nebuvo girdėję. Pamačius, kad renkasi žmonių būrys, reikėjo paskubinti procesus ir atverti vartus, net jei ir ne viskas buvo paruošta – tai nėra tokio dydžio erdvė, kuri vienu metu gebėtų sutalpinti kiekvieną, tad bandyti siekti, kad nekantriausi lankytojai būtų prasiskleidę kol dar neįvyko oficialus renginio startas, matant situaciją, turėjo būti to vakaro pagrindiniu tikslu. Panašus sprendimas buvo taikomas atidarant po rekonstrukcijos patį Bernardinų sodą – viešoji erdvė lankytojams buvo atverta gerokai iki renginio pradžios.

Žmonių suleidimas vienu metu sąlygojo tai, kad daug žmonių skundėsi, kad nelabai ką gero pamatė – išties, nors visko ir nebuvo labai daug, dalį čia įkurtų instaliacijų ar apšvietimo sprendimų reikėjo patirti interaktyviai, ką, žinoma, esant didžiulei žmonių miniai buvo ir sunku pastebėti. Be to, dėl gana siaurų takelių, nepritaikytų tokiam lankytojų srautui, nukentėjo tvorelės, pratrypta sodo pieva, iš Vilniaus parkus tvarkančios bendrovės atsakingų asmenų viešojoje erdvėje pasirodė pasipiktinimų ir svarstymų, ar kada nors ateityje išvis dar leisti čia rengti renginius. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl „Vilnius švietė“ tik vieną sykį ir tai netapo kasmetiniu renginiu.

Dar viena didelė klaida – nuosprendis daryti šį renginį vienu metu su dalies vilniečių pasitikėjimą jau turėjusiu „Beepositive“ – du šviesų festivalių žanrui tinkantys renginiai vienu metu skirtingose, tolokai viena nuo kitos esančiose miesto vietose, nebuvo labai geras sumanymas. Tikrai ne kiekvienas rado galimybių apsilankyti abiejuose renginiuose per vieną vakarą. O „Vilnius šviečia“ nesėkmė privertė „Beepositive“ organizatorius atsižadėti bet kokių sąsajų ir kartoti visuomenei socialiniuose tinkluose, kad šie renginiai – visiškai skirtingi ir nesusiję. Taigi, buvo aišku, kad „Vilnius šviečia“, net jei ir būtų planuotas kitiems metams, tikrai netaptų „Beepositive“ dalimi.

Tiesa, „Vilnius šviečia“ organizatorius galima pagirti už puikius sumanymus įtraukti Bernardinų sodo istoriją. Manau, dalis čia tą vakarą buvusių instaliacijų galėjo likti kaip pastovios, ir tai būtų paskatinę dar daugiau vilniečių užsukti į Bernardinų sodą tamsoje. Deja, tik vieninteles festivalio metu sukurtas šviečiančias suolų atramas dar teko porą vėlesnių metų matyti panaudotas sodo erdvėje.

Kauno „šviesų festivaliai“

Nors Kaune apsilankyti tenka žymiai rečiau nei uostamiestyje, visgi, tikėjausi, jog Kaunas anksčiau ar vėliau turėtų irgi įsijungti į Vilniuje jau populiarų renginių žanrą, ir vis sekiau miesto renginių naujienas. Pirmosios užuomazgos pasirodė 2015 m., kai privačios renginių organizavimo agentūros „Leggato“ iniciatyva vasarį spalvotai buvo apšviestas Soboras, lapkritį – Kauno valstybinio muzikinio teatro rūmai, vėliau ir Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. 2016-aisiais renginys „Spalvotas Kaunas“ surengtas ir vėl, o jo metu buvo apšviesti kiti svarbūs miesto pastatai – buvęs „Pieno centro“ pastatas, Kauno centrinis paštas.

2017 m. renginys pakeitė pavadinimą ir tapo „Kauno šviesų festivaliu“, tačiau pasilikta prie to paties sprendimo – apšviesti žymius miesto statinius. Tais metais spalvotai nušvito S. Daukanto tiltas, Soboras, Kauno pilis bei Kauno muzikinis teatras, taip pat turėjo būti apšviesta Jėzuitų bažnyčia, tačiau dėl Kalėdų eglės statybos darbų, kurie neleido įgyvendinti norimų sprendimų, greitai pasirinktas kitas objektas – istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra.  

Deja, šį renginį vadinti šviesų festivaliu, apsilankius beveik 10-yje šio žanro renginių Lietuvoje, būtų sunkoka, ir tam yra priežasčių. Pirmoji – pasirinktas tik vienas šviesų festivalio instaliacijų tipų – pastatų apšvietimas. Nors apsilankius šviesų festivaliuose įprasta pamatyti menininkų instaliacijų, netradicinių erdvės integravimų, „Spalvotas Kaunas“ ir „Kauno šviesų festivalis“ pasirinko tiesiog apšviesti spalvotai svarbius miesto pastatus ir nieko daugiau, kas tikrai nuvylė.

Antroji, ir, turbūt, pagrindinė priežastis – skirtingas objektų apšvietimo laikas. Šviesų festivaliai vienu metu įprastai pasiūlo daugybę instaliacijų. Deja, Kaune surengti renginiai apšvietė po vieną objektą vienu metu, kiekvieną savaitgalį spalvotai nušviečiant po vis kitą pastatą. Toks renginys gali pritraukti tik vietinius gyventojus – asmeniškai tikrai nebūčiau važiavęs į Kauną kas savaitgalį, kad pamatyti po vieną skirtingai šviečiantį pastatą, tačiau būčiau pasvarstęs atvykti, jei apšvietimo sprendimai būtų pritaikyti tą pačią dieną visiems pasirinktiems statiniams iškart.

Tiesa, pastaroji klaida buvo ištaisyta 2018 m., kai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga buvo nuspręsta renginį iš rudens perkelti į pavasarį ir vienu metu apšviesti 18 svarbių miesto pastatų. Deja, apsilankyti nepavyko, kadangi Lietuvos atkūrimo šimtmečio savaitgalį nusprendėme atšvęsti pagrindinėje lokacijoje – Katedros aikštėje Vilniuje, o vėliau išvykome į minias žmonių jau traukusį Klaipėdos šviesų festivalį. Ir daugiau apie bandymus rengti šviesos festivalius Kaune nebeteko girdėti.

Klaipėdos šviesų festivalis

2017-aisiais, kai Vilniuje vis dar vyko tik „Beepositive“ festivalis Pilaitėje ir šviesų renginys, neskaitant „Vilnius šviečia“ bandymų, nebuvo pasiekęs miesto centro, Klaipėda jau buvo žengusi kitu keliu – čia, tradiciniu laiku aplink Vasario 16-ąją ir Valentino dieną, vyko jau trečiasis Klaipėdos šviesų festivalis.

Nors į pirmuosius du nepavyko nukeliauti, susiorganizavome išvyką į trečiąjį. Tai tapo pirmuoju tikru aplankytu šviesų festivaliu miesto centre, kuriame pavyko pabuvoti, ir, išties, likę įspūdžiai – nuostabūs. Pasisekė sudalyvauti ir festivalio įžiebimo ceremonijoje, o vėliau pasinerti į visai kitomis spalvomis nusidažiusią Klaipėdą. Kas mane pažįsta, tikrai žino, jog Vilnius ir Klaipėda yra du mylimiausi miestai, kuriuose visuomet noriu būti ir iš kurių sunku išvykti, tad pamatyti visiškai pasikeitusį naktinį uostamiestį buvo išties nerealu.

Ypač stiprų įspūdį trečiajame šviesų festivalyje paliko Turgaus g., kurioje nušvito tiek pastatai, tiek ir pati gatvė. Labai smagu buvo prasieiti tarp tūkstančių švytinčių virvelių, apsilankyti prie milžiniško diskotekos rutulio uoste, pasigrožėti nušvitusiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatu, pasinerti į švytintį mišką visai prie pat Danės upės. Išties, tai buvo įsimintinas ir pakerėjęs renginys, po kurio pradėjau tyliai mintyse svajoti, kad šviesų festivalis kada nors įvyktų ir Vilniaus senamiestyje.

Lygiai po metų, 2018-aisiais, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, net nesvarstydami išlėkėme į Klaipėdos šviesų festivalį dar sykį. Ir čia Klaipėda vėl nustebino – į Lietuvą pakvietė italų menininkus „Marianolight“, kurie Turgaus gatvę transformavo į 200 metrų ilgio didžiulėmis šviečiančiomis arkomis dekoruotą tunelį su dar įspūdingesniais vartais pačioje pradžioje, ir visa ši konstrukcija kas tam tikrą laiką surengdavo šviesų šou pagal muziką.

Nors „Šimtmečio vartų“ instaliacija buvo pagrindinė, pritraukusi daugiausia žmonių, čia buvo ir kitų projektų, apie kuriuos esu aprašęs ankstesniame įraše.

2019 m. nuvykti negalėjome ir padarėme pauzę, tačiau 2020-ųjų vasarį, prieš pat pandemijai sukaustant pasaulį, nuvykome ir, deja, kiek nusivylėme renginiu. Nežinau, galbūt po įspūdingo 2020-ųjų Vilniaus šviesų festivalio mintyse tikėjomės per daug, ar festivalis tikrai kažkodėl išsikvėpė. Labai sunku pasakyti, kas nutiko, tačiau to, ankstesnio įspūdžio, deja, nebepajautėme.

Turgaus g. buvo atsisakyta dvejus metus iš eilės čia veikusių „Marianolight“ instaliacijų, kas yra pilnai suprantama, kadangi tos pačios instaliacijos negali tiesiog kartotis kasmet, ir, nors tikėjomės vietoj to išvysti kažką panašaus ar dar įspūdingesnio kaip buvo 2017-aisiais, instaliaciją per visą gatvę, deja, ji buvo žymiai kuklesnė. Didelio įspūdžio nepaliko ir pagrindinė festivalio tema „Atgyjantys paveikslai“. Ir nors festivalyje buvo keletas vertų pamatyti objektų ir projekcijų, visgi, bendrai vertinant, iš renginio tikėjomės daugiau. Tiesa, viską kompensavo tai, kad buvome susiplanavę ir dalį kitos dienos praleisti Klaipėdoje, lankantis muziejuose ir prie jūros, ir tai, žinoma, išvyką pilnai kompensavo.

Labai tikėjausi, kad 2021-ųjų festivalis atneš naujų vėjų ir vėl grąžins tą ankstesnį Klaipėdos šviesų festivalių įspūdį. Deja, pandemijai įsismarkavus ir sustabdžius galimybę rengti renginius, organizatoriai nusprendė ne perkelti, o visiškai atšaukti šiųmetį renginį. Tikiuosi, 2022-aisiais festivalis vėl galės vykti, ir apie jį, kaip anksčiau, vėl galėsiu atsiliepti tik pačiais gražiausiais žodžiais.

Vilniaus šviesų festivalis

Po 2017-aisiais įvykusio paskutinio „Beepositive“ Vilniuje stojo tyla, ir 2018-aisiais mieste neįvyko joks šviesų renginys. Tiesa, galiausiai tų metų rudenį buvo oficialiai anonsuota, kad 2019-ųjų sausio pabaigoje, po daugiau nei metų pauzės, minint Vilniaus miesto gimtadienį, įvyks pirmasis Vilniaus šviesų festivalis ir jis bus surengtas ten, kur seniai troškau išvysti tokį renginį – senamiesčio apsuptyje. 

Žiema gal ir nėra pats geriausias laikotarpis renginiams dėl neprognozuojamų orų ir sniego kiekio (nors, stebint 2021-ųjų pavasarį, tą patį, tikriausiai, galima pasakyti ir apie kitus metų laikus), tačiau, nors Vilnius buvo pilnai užpustytas, pirmasis oficialus miesto vardą turintis šviesų festivalis įvyko, ir, sakyčiau, labai gerai. 

Puikų įspūdį paliko N. Sulin ir N. Črnec instaliacija „Koegzistencija“, kuri buvo įkurta viduje, VDA naujuosiuose rūmuose Užupyje, tačiau laisvai pasiekiama kiekvienam lankytojui, taip pat labai smagu buvo prasieiti J. Marcinauskaitės raudonomis virvelėmis dekoruotu Fluxus tiltu, kuris buvo tarsi didesnė 2017 m. instaliacijos Klaipėdos šviesų festivalyje versija. O Rotušės aikštėje įkurtas „Lazerių miškas“ turbūt geriausiai atskleidė, kokį šviesų šou galima sukurti naudojant lazerius – anksčiau renginiuose matytos instaliacijos naudojant šią techniką nė iš tolo neprilygo tąkart matytam vaizdui.

2020-aisiais antrasis Vilniaus šviesų festivalis taip pat įvyko bei tapo vienu paskutinių masinių renginių prieš pandemiją. Ir tai buvo iš ties geriausia iki šiol matyta šviesos instaliacijų puokštė, palikusi nuostabų įspūdį. Vilnius iš tiesų nušvito, ir milžinišku kvietimo atvykti į centrą simboliu pavirto Gedimino pilies bokštas, pasipuošęs daugybe prožektorių, kurie, vis pakeisdami padėtį, švietė į dangų, sudarydami tai įspūdingą šviesos stulpą, tai apgaubdami visą senamiestį.

Antrasis šviesų festivalis pakvietė į naujas, taip pat daugelio nelankytas senamiesčio lokacijas – kiemelius, ir čia įsikūrė ne viena puikų įspūdį palikusi instaliacija. Pavyzdžiui, VDA Senųjų rūmų kieme buvo įrengta prancūzo E. Guesnard instaliacija „Order 200“, sudaryta iš 200 jūrinių lempų, papildyta įspūdingu garso takeliu.

Lengvą šiurpą kelianti, bet labai efektinga L. Urniežio instaliacija „Mes“ nušvietė Lietuvos technikos bibliotekos kiemą, languose išryškėjant tiesiai į žiūrovus žiūrinčioms akims. V. Aliuko instaliacija mazgas puikiai įsikomponavo į Alumnato kiemelį, kai šalia esantį Prezidentūros kiemą nušvietė latvių Those Guys Ltd. instaliacija „Reflect“

Išties, antrasis festivalis nustebino atvertų Vilniaus kiemelių gausa, daugiau nei 20-čia įvairių instaliacijų, ir, turbūt svarbiausia, puikiai sudėliotu maršrutu su aiškiais įėjimais, išėjimais, nuorodomis, kur judėti toliau. Tai – labai geras sumanymas, kadangi Klaipėdos šviesų festivaliuose objektai renginio planuose išdėlioti atsitiktine tvarka (galbūt pagal labiau rekomenduojamus pamatyti objektus), tad tenka praleisti daugiau laiko ieškant, o jeigu nesi vietinis gyventojas, galima vieną kitą instaliaciją ir netyčia praeiti.

Kaip jau minėjau, po antrojo Vilniaus šviesų festivalio, palikusio puikų įspūdį, dar spėjome nuvykti į 2020-aisis vykusį Klaipėdos šviesų festivalį, o tuomet ir į Lietuvą prasiveržė Covid-19 pandemija, ilgam sustabdžiusi visus renginius.

2021-ųjų sausį, likus porai savaičių iki turėjusio įvykti trečiojo sostinės šviesų festivalio, buvo paskelbta, kad renginys numatytu laiku tikrai neįvyks, tačiau priimtas kitoks sprendimas nei Klaipėdoje – festivalis perkeltas į rugpjūčio mėnesį, o ne atšauktas. Ir nors Vilniaus gimtadienio metu renginio nebuvo, simboliškai tomis dienomis vis tiek buvo įžiebta keletas instaliacijų, kurios neskatino būriavimosi ir buvo matomos iš toli – tai jau tradiciškai nušvitęs Gedimino pilies bokštas, džedajumi virtęs Gediminas, be to, specialiai Vilniaus gimtadienio proga Vilniaus miesto vėliava apšviesta Rotušė bei šviesų šou pagal muziką, leistą nuotoliniu būdu per M-1 radijo stotį, surengęs Televizijos bokštas.

Kas toliau?

O toliau, kol kas, vis dar nežinia. Vilniaus šviesų festivalis turėtų įvykti ir šiemet, rugpjūčio 13-15 d., jeigu tik leis pandemijos sąlygos ir nebedidės sergamumo teigiamų atvejų skaičius, o reikalavimai renginiams pakis ir bus leidžiami masiškesni susibūrimai. Kas liečia kitus miestus – spėju, jog 2022-aisiais turėtų sugrįžti ir renginys Klaipėdoje, kadangi jis buvo tapęs vienu lankomiausiu uostamiesčio įvykių, turbūt vieninteliu žiemos metu pritraukiančių tokį kiekį žmonių, tad visiškai atsisakyti renginio miestui nebūtų geras sumanymas.

Bet kokiu atveju akivaizdu, kad šviesų festivaliai tikrai išliks, ypač todėl, jog tai nėra didelį žmonių kiekį į vieną vietą sutraukiantys renginiai, o, kaip tik, išskirstantys minias pasivaikščiojimui po visą miestą, kas pandemijos akivaizdoje yra geriau nei tradicinės miestų šventės, suburiančios žmones į kelių valandų koncertus vienoje erdvėje.

Šviesų festivaliai – įvykiai, priverčiantys kitaip pažvelgti į miesto erdves, atrasti naujų vietų, o senąsias dar labiau pamilti. Tamsa nebūtinai turi būti tik niūrus paros laikas, tai, kaip tik, gali būti puikiu laiku bei erdve atradimams.