Bernardas Šliamka

Nors pavadinimas šaukte šaukia apie gyvūnus, visgi svarbiausias žodis jame - „kapinės“. Išties, tai knyga apie mirtį. Apie mirtį, kaip natūralų gyvenimo ciklo procesą. Apie susitaikymą su mirtimi, bei kaip tik - negalėjimą susitaikyti. Apie tai, koks tai yra skausmingas ir, deja, neišvengiamas procesas aplinkiniams. Knygoje akcentuojamas Luiso žmonos Reičelės nusistatymas nekalbėti šia tema, parodant, jog artimo žmogaus mirtis - veiksnys, gebantis sujaukti visą gyvenimą, išvystyti nuolatinę baimę, kurios sunku atsikratyti, ypač jei ta mirtis buvo lydima neapykantos, kaip Reičelės sesers atveju. Lygiai taip pat kalbama apie tai, kaip vaikai priima mirties sąvoką, sunkų suvokimą, kad viskas, kas turi pradžią, baigiasi. Tai kartu ir dialogas su skaitytoju apie nežinomybę, kas laukia toliau, jei išvis laukia. „Naminių gyvulėlių kapinės“ - labai aiškus signalas ir apie žmogaus pasiryžimą, pasiaukojimą dėl šeimos, artimųjų, tačiau kartu apie tai, kad sprendimus reikia įvertinti blaiviu protu, ne stresinėje situacijoje, nes kai kada spontaniški sprendimai nepriveda prie nieko gero. Tačiau, visgi, keliamas aiškus klausimas - jei būtų galimybė padaryti kažką neįmanomo ir gero dėl savo artimųjų, tačiau su milžiniška rizika, jog bus dar blogiau, ar pasiryžtumėte tokiam sprendimui? Ar tikrai pasakymas „padaryčiau viską dėl savo artimųjų/mylimųjų“ yra teisingas? Gal kaip tik susitaikymas su tuo, kas neišvengiama, yra kelias, kurio reikia laikytis, nors tai iš pirmo žvilgsnio yra sunkiai ištveriama patirtis. Bendrai vertinant, tai išties vertas dėmesio skaitinys, ir, turbūt, viena greičiausiai perskaitytų knygų gyvenime. Iš to nuolatinio smalsumo...

„Mobilųjį“ skaičiau iškart po legendinių „Naminių gyvulėlių kapinių“. Nežinau, ar dėl šios priežasties, ar dėl paties romano stilistikos ir siužeto, labiau sudomino tik antroji knygos pusė. Nors veiksmas prasidėjo nuo pirmųjų puslapių, buvo panašu, tarsi skaityčiau platų dar vieno įprastinio filmo apie apokalipsę ir zombių užpuolimą aprašymą. Pati idėja - tai, kad mobilieji sukėlė impulsą, kuris staiga privertė žmones pasikeisti, taip pat pradžioje pasirodė gana keistoka ir abejojau, kad ji pasiteisins kūrinio eigoje, tačiau, pripažinsiu, autorius tai perteikė tikrai meistriškai, nors kai kurie sprendimai (pavyzdžiui, pasikeitusiųjų persikrovimas naktimis pasileidžiant muziką), vis tiek galiausiai atrodė gana juokingi. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad knyga išleista 2006 m., dar prieš išmaniųjų telefonų eros pradžią, kai rinkoje vis daugėjo įprastų mygtukinių mobiliųjų telefonų, jie sparčiai keitė iki tol visur naudotus laidinius telefonus. Naujovės, be abejo, dažnai visuomenėje sukelia tam tikrą nuomonių bangą - visuomet bus grupė inovacijomis besidžiaugiančių žmonių, kurie naujus dalykus laikys žingsniu į ateitį, tačiau atsiras ir kitą nuomonę turinčių piliečių, kurie į viską žiūrės atsargiai, su baime ar nenorės priimti pokyčių. Atrodo, tarsi ši knyga - savotiška pastarosios grupės reakcija, žinoma, perkeliant viską į siaubo žanro scenarijų. Visgi, vertinant bendrai, kūrinys tikrai neprikaustė dėmesio taip, kaip kai kurie kiti autoriaus darbai. Jei dalį King'o knygų sugebu perskaityti per dieną ar porą, nes tiesiog būna per sunku nuo jų atsiplėšti (į šią kategoriją įeina minėtosios „Naminių gyvulėlių kapinės“, „Žalioji mylia“, „Mizerė“ ir keletas kitų kūrinių), „Mobilųjį“ užbaigti užtrukau tikrai gerokai ilgiau. Nesakau, kad kūrinys blogas, ir, išties, galiausiai jis visai patiko, tačiau lyginant su kitomis knygomis ši, mano nuomone, gan stipriai nusileidžia žymiems autoriaus darbams.