Bernardas Šliamka

Šiaurės pašvaistė Vilniuje

Tūkstančiai akių į dangų, prisimenant, kokie nedideli mes esame.

Tamsa, esant giedrai, visuomet man turėjo savotišką žavesį - begalė žvaigždžių, mėnulio atspindima blanki šviesa, kartais įžiūrimos planetos ar praskrendantys palydovai. Tačiau šiaurės pašvaistė - reiškinys, kurį išvysti gyvai norėjau nuo vaikystės. Visuomet, matytose nuotraukose ar vaizdo įrašuose, žavėjo jos laikinumas, formos, nakties rutinos išsklaidymas spalvotais plotais. Nors šiauriečiams tai įprasta, mums, lietaus šalies gyventojams, tai nėra labai dažnas reiškinys. Jei ir matomas - dažniau už miesto, kur mažiau šviesos šaltinių, kur dangaus neužstoja aukšti pastatai, kur nėra civilizacijos, o aš nesijaučiu savimi.

Pirmoji gyva pažintis su aurora borealis Lietuvoje pasitaikė 2015 m. spalio 7 d. Per lietuviškuosius internetus nubangavus straipsniams su šimtais šiaurės pašvaisčių nuotraukų, išėjau į balkoną ir pakėliau akis į dangų. Nieko nemačiau. Žvaigždės, apšvietimo lempos, keletas praeivių. Įprastas vakaras. Tačiau fotoaparatas, nustačius ilgesnį išlaikymą, ties horizontu užfiksavo žalsvą liniją danguje. Supratau, kad pašvaistė yra, tačiau, deja, ne taip stipriai matoma, kad galėčiau grožėtis be technologinių pastiprinimų.

Tačiau tą vakarą pasižadėjau sau ateityje pamatyti normalią, ryškią šiaurės pašvaistę, net jeigu tam reiks įdėti daug pastangų. Nuo socialinių tinklų grupių iki entuziastų portalų naršymo, nuo veiksmų plano, ką daryti gavus informacijos apie pašvaistės matomumą netoliese, iki svarstymų vykti į šiaurinę Norvegijos dalį. Daug visko buvo, tačiau viską atidėjau, nuspręsdamas, jog dar ne laikas.

Ir štai tada, kai nebuvo jokių minčių, nemačiau išankstinių pranešimų ir apie auroras nė nemąsčiau - 2023 m. balandžio 23 d., einant namo, 21:04 telefone gavau pranešimą iš „My Aurora Forecast“ programėlės. Įspėjimą, jog po valandos, jeigu bus giedra, yra, nors ir nedidelė, tikimybė pamatyti pašvaistę virš sostinės dangaus.

22:04 išėjau į tą patį balkoną, kaip ir 2015-aisiais. Ir šįkart pamačiau viską, ko troškau. Virš takų ir gatvių, kur leidžiu pastaruosius trejetą dešimtmečių, virš 700 metų jubiliejų šiemet švenčiančio karališkojo Vilniaus bokštų, pastatų ir medžių viršūnių. Ir tam netrukdė nei gatvių šviesos - viskas puikiai matėsi ir plika akimi.

Pamatyti aurorą gyvai, po daugybės metų norų ir vilčių, yra nuostabus jausmas, bet išvysti ją ten, kur viskas sava, ir kur jautiesi būdamas namuose - visai kas kita.

Svajonės pildosi. Tikrai. Tereikia šiek tiek kantrybės... Ir kartais pažvelgti aukščiau.