Bernardas Šliamka

Stephen King - „Mobilusis“ | S.K. apžvalgos

Kalbant apie patį rašytoją Stephen'ą King'ą, jo biografija tikrai nėra labai įprasta. Rašytojas susidūrė su priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų, o 1999 m. jį partrenkė mikroautobusas. Dėl avarijos King'as patyrė daugybę sužalojimų, lūžių, organų pažeidimų, tačiau išgyveno. Visgi, kai kurie skaitytojai yra linkę skirstyti autoriaus bibliografiją į priešavarinę ir poavarinę teigdami, jog po įvykio, beveik pasibaigusio mirtimi, autoriaus kūryba pasikeitė. Tą išties buvo galima pastebėti skaitant „Dumos Ky salą“ - knyga kiek ištęsta, pateikianti daugiau apmąstymų, mažiau veiksmo, tačiau, kaip jau teko minėti, palikusi neblogą įspūdį.

Šiame įraše - apie kitą, tačiau taip pat poavarinę Stephen'o King'o knygą - „Mobilusis“ (angl. "Cell").

Knyga

„Mobilusis“ pasaulio šviesą knygynuose išvydo 2006 m. Knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Eridanas“, rinktinių tomų serijoje ji pažymėta 48-uoju numeriu.

Siužetas

Istorijoje pasakojama apie Kleitoną Ridelą, kuris tampa baisaus pasaulinio įvykio liudininku - mobilieji telefonai sukelia impulsą, kuris akimirksniu priverčia žmones išprotėti - pulti kitus, žudyti. Klėjus kartu su Tomu Makortu ir Alisa Maksvel laiku pasitraukia iš gatvių ir užsibarikaduoja viešbutyje. Tiesa, neilgam - patys supranta, kad užsibūti degančiame mieste su daugybe impulso paveiktų žmonių aplink yra pavojinga ir tik laiko klausimas, kada ši slėptuvė taps nebesaugia.

Trijulė pasiekia Tomo namus ir pradeda stebėti judančius išprotėjusius žmones, kurie, panašu, vis dažniau traukia miniomis. Netrukus veikėjai apsiginkluoja ir išjuda tolyn - naktimis keliauti saugu, paveiktųjų žmonių nėra, tad naktis tampa nauju išlikusiųjų sveikųjų judėjimo laiku.

Greitai Klėjus, Tomas ir Alisa pasiekia Geiteno akademiją, kurioje, susitikę su likusiais vietiniais, sužino, ką impulso paveiktieji veikia naktimis. Nusprendę vieną naktį atsikratyti pilnu stadionu persikraunančių paveiktųjų netrukus to pasigaili - išaiškėja, jog išprotėję žmonės ne tik sugeba būriuotis, tačiau žino, ką išlikę normalieji mąsto ir sugeba juos paveikti - tiek sapnuose, tiek ir realybėje.

„Apsiribokime tuo, kad žmonės tapo dominuojančia planetos rūšimi dėl dviejų esminių savybių: intelekto ir nenumaldomo troškimo žudyti visus, kurie jiems stoja skersai kelio.“

Ardajus
Stephen King „Mobilusis“

Veikėjai netrukus supranta, kad vieta, į kurią juos veda sunkiai paaiškinama jėga, pražudys, tačiau vis tiek keliauja į tą pusę. Net Klėjus, sužinojęs, kad sūnus nėra paveiktas impulso, todėl atsiskyręs nuo naujųjų draugų, netrukus vėl susitinka su likusia grupe. Tačiau greitai blogoji pusė yra priversta sužinoti, kad dar ne viskas jų valioje.

Asmeninė nuomonė

„Mobilųjį“ skaičiau iškart po legendinių „Naminių gyvulėlių kapinių“. Nežinau, ar dėl šios priežasties, ar dėl paties romano stilistikos ir siužeto, labiau sudomino tik antroji knygos pusė. Nors veiksmas prasidėjo nuo pirmųjų puslapių, buvo panašu, tarsi skaityčiau platų dar vieno įprastinio filmo apie apokalipsę ir zombių užpuolimą aprašymą.

Pati idėja - tai, kad mobilieji sukėlė impulsą, kuris staiga privertė žmones pasikeisti, taip pat pradžioje pasirodė gana keistoka ir abejojau, kad ji pasiteisins kūrinio eigoje, tačiau, pripažinsiu, autorius tai perteikė tikrai meistriškai, nors kai kurie sprendimai (pavyzdžiui, pasikeitusiųjų persikrovimas naktimis pasileidžiant muziką), vis tiek galiausiai atrodė gana juokingi.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad knyga išleista 2006 m., dar prieš išmaniųjų telefonų eros pradžią, kai rinkoje vis daugėjo įprastų mygtukinių mobiliųjų telefonų, jie sparčiai keitė iki tol visur naudotus laidinius telefonus. Naujovės, be abejo, dažnai visuomenėje sukelia tam tikrą nuomonių bangą - visuomet bus grupė inovacijomis besidžiaugiančių žmonių, kurie naujus dalykus laikys žingsniu į ateitį, tačiau atsiras ir kitą nuomonę turinčių piliečių, kurie į viską žiūrės atsargiai, su baime ar nenorės priimti pokyčių. Atrodo, tarsi ši knyga - savotiška pastarosios grupės reakcija, žinoma, perkeliant viską į siaubo žanro scenarijų.

Visgi, vertinant bendrai, kūrinys tikrai neprikaustė dėmesio taip, kaip kai kurie kiti autoriaus darbai. Jei dalį King'o knygų sugebu perskaityti per dieną ar porą, nes tiesiog būna per sunku nuo jų atsiplėšti (į šią kategoriją įeina minėtosios „Naminių gyvulėlių kapinės“, „Žalioji mylia“, „Mizerė“ ir keletas kitų kūrinių), „Mobilųjį“ užbaigti užtrukau tikrai gerokai ilgiau. Nesakau, kad kūrinys blogas, ir, išties, galiausiai jis visai patiko, tačiau lyginant su kitomis knygomis ši, mano nuomone, gan stipriai nusileidžia žymiems autoriaus darbams.

Mano vertinimas - 6.

Filmas „Cell“ (2016)

Filme „1408“ matyta aktorių pora - John'as Cusack'as bei Samuel'is L. Jackson'as sugrįžo dar vienoje Stephen'o King'o kūrinio ekranizacijoje. Tiesa, panašiai kaip „Naminių gyvulėlių kapinių“ naujojoje versijoje, filmas „Cell“ taip pat yra labiau paremtas knygos istorija, veikėjais bei bendrine siužeto eiga ir idėja, tačiau stipriai skiriasi nuo knygoje aprašytų įvykių ir jų lokacijų.

Veiksmas prasideda oro uoste, telefonus turi ir pagrindiniai veikėjai (filmas pasirodė po dešimtmečio nuo knygos išleidimo - 2016 m., kai beveik visi jau buvo apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, todėl šis sprendimas suprantamas). Žinoma, yra panašumų su knyga - Klėjus taip pat turi lagaminėlį su piešiniais, jis vėliau susitinka Tomą, tiesa, filmo atveju, pastarasis yra traukinio mašinistas. Abu pasiekia ne Tomo, bet Klėjaus butą, o Alisa šįkart yra Klėjaus kaimynė kuri įsiprašo į butą visa kruvina, aiškindama, kad nužudė savo mamą.

Ilgainiui naujieji bičiuliai pasiekia Geiteno akademiją, kurios stadione, skleisdami garsus iš savo burnų, naktį leidžia būrys pažeistųjų. Benzino pagalba laukas sudeginamas ir jau kitą naktį jie visi pamato sapną su raudonai apsirengusiu pamišusiųjų vadu. Tai turbūt labiausiai knygos siužetą atitinkantys įvykiai. Dauguma kitų lokacijų yra pakeistos, įvykiai sutrumpinti ar išvis neįvyksta, veikėjai žūva kitomis aplinkybėmis, žiūrint filmą atrodo, jog išgyvenusiųjų, pražūtingojo impulso nepaveiktųjų yra žymiai mažiau nei knygoje pateikiamoje istorijoje.

Filmą, panašu, tiesiog bandyta sukišti į pusantros valandos rėmus. Skaitant knygą atrodė, tarsi įvykių nėra labai daug ir įprastos trukmės filmo užtektų veiksmų perteikimui, tačiau visgi ekrane viskas keičiasi labai sparčiai ir išties tai nepriverčia įsijausti į scenarijų taip, kaip norėtųsi.

Praeitame įraše jau minėjau, kad knygos adaptacijos kine kartais gali būti kiek geresnės už literatūros kūrinį („1408“ atvejis), tačiau šįkart taip neatrodo. Filmas gana silpnas, aktorių, vaidinančių pasikeitusiuosius, vaidyba daugumoje scenų neįtikina, kartais išties atrodo, tarsi būtų rodomas paprastas studentiškas filmukas, o ne rimtų kino kūrėjų darbas. Nemažai filmo sprendimų susižiūri, tačiau galiausiai jais sunku patikėti.

Filmo pabaiga labai silpna. Atsisakyta visų pagrindinių elementų, kurie, mano nuomone, leido šiek tiek padidinti knygos įvertinimą, pasirinktas paprastesnis sprendimas su signalą transliuojančiu stulpu, aplink kurį krūva pasikeitusiųjų tiesiog sukasi ratais. Veikėjo, prisijungusio į minią, scena pakartojama, nors ir skirtingais rakursais, du kartus, antrąjį kartą dar ir labai stipriai sulėtinant vaizdą. Tai sukuria įspūdį, tarsi filmo postprodukciniame etape buvo nuspręsta, jog kadre aktorius matomas per trumpai ir žiūrovai nespės susivokti, kas įvyko. Bendrai kalbant, visas filmo pabaigos sprendimas, turėjęs tapti didžiule veiksmo kulminacija, palieka labai prastą įspūdį.

Mano įvertinimas: 3.