liepos 7, 2019

Stephen King – „1408“ | S.K. apžvalgos

DĖMESIO! Šiame įraše yra atskleidžiamos apsakymo ir filmo siužetų detalės.

Praėjusį sykį apžvelgiau vieną iš populiariausių Stephen’o King’o romanų, o šiandien – nedidelį apsakymą, kuris, panašu, didesnio dėmesio susilaukė po to paties pavadinimo filmo išleidimo.

Apsakymas

Verta pripažinti, jog 2007 m. išleistas „1408“ filmas buvo vienas iš pagrindinių faktorių, pastūmėjusių ne tik žiūrėti pagal Stephen’o King’o knygas sukurtus filmus, bet ir būtinai skaityti knygas. Tiesa, tokį norą turbūt labiausiai paskatino „Mizerės“ ekranizacija, apie kurią, kaip ir knygą – tolesnėse straipsnių serijos dalyse.

Mačiusieji tik filmą ir neskaitę kūrinio gali pagalvoti, jog turėtų būti nemažos apimties knyga, pagal kurią buvo statytas filmas, tačiau išties „1408“ – tai nedidelis apsakymas. Pirmą kartą „1408“ pasirodė kaip kūrinys audio knygoje „Blood and Smoke“ 1999 m., o 2002 m. rašytine forma išleistas 12 apsakymų rinkinyje „Everything’s Eventual“. Lietuvišką kūrinio variantą galite rasti 44-oje leidyklos „Eridanas“ išleistoje Stephen’o King’o raštų knygoje, kartu su romanu „Įtūžis“ bei dar trimis apsakymais iš „Everything’s Eventual“ rinkinio. „1408“ apimtis – vos apie 40 puslapių.

Siužetas

Apsakyme pasakojama apie rašytoją Maiką Ensliną, garsėjantį savo knygomis apie paranormalias vietas. Jis atvyksta į neaukštą, gražų Niujorko „Dolphin“ viešbutį, kuriame ketina apsistoti 1408-ajame kambaryje. Maikas susiduria su viešbučio vadovu ponu Olinu, kuris primygtinai prašo permąstyti savo idėją. Olinas užsimena apie tai, jog viešbučio kambaryje buvo ne tik savižudybės – dalis žmonių čia mirė ir nuo natūralių priežasčių, taip pat įspėja, kad numerio skaitmenų suma lygi 13, kaip ir aukštas, kuriame iš tiesų yra kambarys – nors jis ir 14, dauguma viešbučių praleidžia skaičių 13.

Maiko Olinas neperkalba – rašytojas netiki paranormaliais reiškiniais, todėl galiausiai gauna raktą nuo viešbučio kambario. Olinas palydi Maiką iki 14-ojo aukšto ir dar kartą paprašo neįgyvendinti idėjos, tačiau rašytojas nepatiki valdytojo gąsdinimais. Netrukus Maikas pasiekia savo kambarį, tačiau dar neįėjus durys atrodo keistai perkrypusios, nors iš tikro tokios nėra.

„Numeryje yra telefonas. <…> tačiau abejoju, kad jis veiks. Nebent numeris šito panorės.“

Olinas
Stephen King „1408“

Maikas įsitikinęs, kad keisti pojūčiai yra dėl Olino prigąsdinimo. Kambaryje jis netrukus pastebi pakrypusius paveikslus. Visus savo pastebėjimus apie kambarį Maikas įrašinėja į diktofoną. Pastebimus keistus reiškinius bando apibūdinti, rasti logiškų paaiškinimų („kažkas užpildė numerį (nuodingomis) dujomis ar padegė hašišą“), tačiau netrukus pradeda suvokti, kad kažkas kambaryje tikrai ne taip. Maikas stengiasi iškviesti pagalbą čia esančiu telefonu, tačiau išgirsta tik keistus pranešimus. Atrodo, tarsi rašytojo protas visiškai susijaukia – kambarys pradeda skystėti, paveiksluose vis keičiasi vaizdai. Įžiebęs degtukus Maikas padega ir savo marškinius, o tai pajutęs šiek tiek atsitokėja, puola iki kambario durų ir išlekia pro jas. Išbėgusį į viešbučio koridorių rašytoją užgesina į savo kambarį ledą iš aparato gabenęs viešbučio svečias Rufas Diabornas. Maikui vos įspėjus apie tai, kad kambaryje yra šmėklų, 1408-ojo numerio durys užsitrenkia.

„Penki! Čia penki! Nekreipk dėmesio į sireną! Net jei išeisi iš šio numerio, niekada jo nebeapleisi!“

Garsas, skilndantis iš telefono
Stephen King „1408“

Asmeninė nuomonė

Apsakymą galėčiau apibūdinti kaip trumpą, bet, išties, įdomią istoriją. Kūrinys susideda iš keturių trumpų skyrelių. Pirmasis skirtas susipažinimui su Maiku, jo atkaklumo ir užsispyrimo perteikimui. Rašytojo neatkalba nei viešbučio valdytojo prašymai, nei tikri faktai apie 1408-ajame kambaryje mirusius žmones. Maikas tiesiog įsitikinęs, jog paranormalių reiškinių, šiuo atveju, vaiduoklių, šmėklų, tiesiog nebūna. Tolesni įvykiai tarsi bando parodyti, jog kiekvienam reikėtų būti platesnių pažiūrų – įvairius klausimus vertinti atviriau, visada palikti galimybę, kad galite būti neteisūs. Begalinis užsispyrimas vienu ar kitu klausimu, faktų vengimas ir siauras požiūris arba pasitikėjimas tik sava patirtimi ne visuomet gali privesti prie siekiamo rezultato.

Antrasis ir trečiasis apsakymo skyreliai perteikia tai, kas vyksta šiame kambaryje. Tiesa, kartais skaitant sudėtinga įsivaizduoti, kaip išties pakinta kambarys – iš aprašymo atrodo, tarsi Maiko protas tiesiog susijaukia ir jis mato tai, kas iš tiesų nevyksta. Veikėjas pats bando įtikinti save, jog tokių dalykų nebūna. Tačiau išsivadavus pačios staiga užsitrenkiančios durys – tarsi ženklas, parodantis, jog kambaryje išties nėra taip, kaip Maikas tikėjosi.

Greitai susiskaitantis, įdomus apsakymas, tiesa, manau, iš šios idėjos galėjo gimti visa didelė intriguojanti knyga. Galbūt autorius norėjo savaip perteikti gana dažną apsėstų vietų tematiką, tačiau nenorėjo šia tema kurti pilnos apimties kūrinio būtent dėl to, jog vietų, kuriose vaidenasi, tema tikrai labai dažnai gvildenama įvairiuose siaubo kūriniuose.

Mano vertinimas – 7 iš 10

Filmas „1408“ (2007)

Praeitame įraše, kuriame apžvelgiau „Naminių gyvulėlių kapines“ bei knygos ekranizacijas minėjau, jog naujoji, 2019-ųjų versija, man visiškai nepatiko. Ir taip pat minėjau, kad kitame įraše pateiksiu pavyzdį, kai literatūros kūrinio idėja paremtas filmas gali būti geresnis už patį kūrinį. Būtent dėl šios priežasties antrajam įrašui pasirinkau režisieriaus Mikael’o Håfström’o sukurtą „1408“ adaptaciją apsėsto kambario tema.

Pirmą kartą šį filmą teko žiūrėti kino teatre, vėliau teko matyti ir per televiziją. Išties, tai kitoks, netradicinis siaubo filmas. Nors keliose vietose ir yra integruotų gąsdinančių bruožų, filmo siužetas daug gilesnis nei gali atrodyti iš pradžių.

Filmas pradedamas nuo Maiko Enslino (aktorius John’as Cusack’as) apsilankymo kituose svečių namuose. Savininkai bando įtikinti rašytoją, jog yra kambarys, kuriame vaidenasi, tačiau iškart pastebimas atsainus rašytojo požiūris, skatinimas greičiau patekti vidun ir užbaigti reikalus. Žiūrovui tai leidžia suprasti autoriaus nusistatymą paranormalių reiškinių atžvilgiu, knygų konvejerinį leidimą siekiant gąsdinti skaitytojus tuo, kuo pats autorius netiki.

Tiesa, nors apsakyme minėta, kad Maikas – bestselerių autorius, iš filme vaizduojamo susitikimo su skaitytojais panašiau, kad knygos perkamos tiesiog kaip skaitalas laisvalaikiu – susitikime su skaitytojais ateina vos keli žmonės, jo neatpažįsta ir knygyno darbuotojas. Siekiant dramatiškumo filme kitaip atrodo ir „Dolphin“ viešbučio vaizdas – nors apsakyme jis apibūdinamas kaip neaukštas, gražus miesto pastatas, filme „Dolphin“ atvaizduojamas kaip masyvus, didžiulis statinys su begale aukštų ir kambarių.

Džeraldas Olinas (aktorius Samuel’is L. Jackson’as), viešbučio valdytojas, elgiasi labai panašiai kaip apsakyme. Jis bando tiesiogiai atkalbėti Maiką nuo jo ketinimų, pateikia informacija apie mirusius žmones (filme jų skaičius padidinamas), taip pat, šiuo atveju, pateikia įrodymus – albumą su visa informacija apie mirusius, jų žūties vietų fotografijomis.

„Aš nenoriu, kad jūs gyventumėte 1408-ajame kambaryje, nes nenoriu po to visko valyti.“

Džeraldas Olinas, viešbučio valdytojas
Filmas „1408“

Labai patiko tai, jog filme stengiamasi atkurti daug idėjų ir net frazių iš apsakymo – Maikas taip pat teiraujasi, ar kambaryje rūkoma, nors pats cigaretę nešiojasi tik tam, jei „netikėtai kiltų atominis karas“. Paminimas žmogus, nuskendęs sriubos lėkštėje. Vėliau Olinas įteikia paprastą raktą dėl tos pačios priežasties – magnetinės spynos kambaryje neveiktų. Valdytojas palydi Maiką iki jo aukšto, tačiau ne iki kambario durų. Filme net panaudojama frazė „konektikuto autostradoje mano brolį suėdė vilkai“, kurią Maikas Enslinas apsakyme įrašo į diktofoną, tiesa, kadangi tolesniame filmo siužeto vystyme ši frazė nebūtų labai logiška, ją galima išvysti Maiko vartomame albume, prie vienos iš kambario aukų nuotraukų. Šios ir kitos panašios smulkmenos leidžia suprasti, jog kuriant filmo siužetą buvo tikrai nemažai įsigilinta į Stephen’o King’o originalią istoriją, ir apsakymo idėjos bandytos vienaip ar kitaip perteikti, nors siužetas filme netrukus nukrypsta į visiškai kitą pusę.

Stop-kadras iš “1408” (2007) reklaminio klipo

Nuo įžengimo į kambarį įvykiai prasideda uždaroje erdvėje. Tai gana sudėtingas sprendimas kine – erdvė yra labai apribota, aktorius joje veikia tik vienas, todėl turi būti tikrai geras, pilnavertis siužetas, kad daugiau nei valanda filmo, vykstančio tokioje aplinkoje, žiūrovui neprailgtų. Man, asmeniškai, šio filmo atveju to tikrai nesijaučia – veiksmas vystosi nuolat, nuo paprastų sprendimų iki vis stiprėjančių ir labiau pagrindinį veikėją paveikiančių įvykių. Ties įėjimu į kambarį, galima sakyti, panašumai tarp apsakymo ir filmo išblėsta, nors kartkartėm jų dar pasitaiko, tačiau kambario vykdomas puolimas yra visiškai kitoks ir neprasideda iškart. Filme remiamasi tuo, jog kambarys – tarsi užburtas ciklas, kuriame viskas trunka valandą. Kuo toliau slenka laikas, tuo stipriau žmogus atakuojamas jo paties baisiausiais gyvenimo potyriais. Išbuvus valandą pasiūloma pasitraukti iš gyvenimo savanoriškai, arba ciklas kartojasi iš naujo – tol, kol žmogus nebesugeba daugiau ištverti.

Dėl šio kambario veikimo pokyčių filme įtraukiama Maiko šeimos istorija – jo santykiai su tėvu, buvusia žmona, išsiskyrimas, kuris įvyko dėl dukros Elės – mergaitės gyvenimą pakirto liga. Maiko šeima nefigūravo Stephen’o King’o apsakyme, tačiau, mano nuomone, toks sprendimas kine pasiteisina. Pažeidžiamiausia kiekvieno žmogaus dalis – tai, kas žmogui yra brangiausia, taip pat įvykiai, su kuriais žmogus negali susitaikyti ir kurie, atrodo, persekioja kiekvieną gyvenimo dieną, todėl kambarys kankinimams pasirenka Maiko artimuosius, mylimiausius žmones, dukters netekties istoriją. Tai, ką išgyvena Maikas filmo siužete, galėtų palaužti bet kurį žmogų labai greitai – kambarys net leidžia susitikti, pasikalbėti su jo mirusia dukra Ele ir beveik iškart antrą kartą priverčia išgyventi mylimos dukros netektį.

„Viešbučių kambariai yra natūraliai baimę keliančios vietos. Ta prasme, kiek žmonių prieš tave miegojo toje lovoje, kiek jų sirgo? Kiek jų išprotėjo? Kiek iš jų mirė…?“

Maikas Enslinas
Filmas „1408“

Nors per televiziją žiūrint filmą antrąsyk buvo lengva prisiminti įvykius, kūrinį pažiūrėjau su malonumu. Ypač, perskaičius apsakymą, įdomu pamatyti kai kurias detales, kurios nesigilinant didelio dėmesio neatrkreiptų. Tiesa, labai nustebino, kad televizinė filmo versija baigėsi kitaip. Greitai pavyko sužinoti, jog iš viso buvo nufilmuotos net keturios skirtingos pabaigos. Kai kurias jų galite rasti „YouTube“, oficialiai jos buvo išleistos su filmo disku. Pasak Vikipedijos, režisierius Mikael’as Håfström’as tvirtino, jog norėta, kad filmas, kaip ir Stephen’o King’o istorija, paliktų žiūrovams neaiškumų, erdvės interpretuoti. Taip pat originali pabaiga per bandomuosius seansus pasirodė per daug nuvilianti žiūrovus, todėl kino teatrus pasiekė pirmoji alternatyvi pabaiga, o originali versija buvo pateikta kaip pagrindinė su kai kuriais filmo diskiniais leidimais bei transliacijų platformose, pavyzdžiui, „Netflix“. Būtent su originalia, kino teatrų neapsiekusia, režisieriaus parinkta pabaiga filmas pasiekė ir lietuviškos televizijos žiūrovus.

Stop-kadras iš “1408” (2007) reklaminio klipo

„Nėra taip, kad tai ką matau netikra. Tik tai nėra taip tikra, kaip atrodo“

Maikas Enslinas
Filmas „1408“

„1408“ – išties stiprus psichologinis siaubo filmas, vienas iš labiausiai patikusių tokio žanro kūrinių. Intriguojanti istorija, labai vietoje panaudoti efektai, bandymas kitaip, tačiau, nešabloniškai perteikti Stephen’o King’o trumpą apsakymą pasiteisino ir tikrai atitiko mano lūkesčius.

Mano vertinimas – 8 iš 10


Ankstesnis įrašas serijoje Kitas įrašas serijoje Visa straipsnių serija


Šaltinis (apie filmų pabaigas):


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Naujausios mintys