birželio 29, 2019

Stephen King – „Naminių gyvulėlių kapinės“ | S.K. apžvalgos

DĖMESIO! Šiame įraše yra atskleidžiamos knygos ir filmų siužeto detalės.

Asmeniniame tinklaraštyje pradedu naują straipsnių seriją, kurioje bandysiu trumpai apžvelgti mėgstamiausio savo rašytojo, vieno žymiausių pasaulio siaubo literatūros autoriaus Stephen’o King’o skaitytus romanus ir apsakymus ir, jei yra, įvertinti jų siužeto ekranizacijas kine. Išties, daugybę metų norėjau perskaityti kai kuriuos šio autoriaus kūrinius, tačiau ilgą laiką tam neradau laiko, bet dabar turiu puikią galimybę įgyvendinti šį planą, o savo mintimis noriu pasidalinti ir asmeninėje erdvėje.

„I don’t want to be buried in a pet cemetery
I don’t want to live my life again…“

iš „Ramones“ dainos „Pet Sematary“

Knyga

„Naminių gyvulėlių kapinės“ (ang. “Pet Sematary”) – vienas žymiausių rašytojo kūrinių, išleistas 1983 m. Lietuviškos, deja, nebeegzistuojančios leidyklos „Eridanas“ knygų serijoje ši knyga buvo pati pirmoji, ir, perskaičius ją pasidarė aišku, kodėl.

Siužetas

Knygoje pasakojama apie šeimą – Luisą Kridą, jo žmoną Reičelę bei du vaikus – Elę ir mažąjį Geidžą, taip pat šeimos katiną Čerčą. Šeima atsikrausto į naują miestelį netoli universiteto. Namas, kaip ir kiti, įsikūręs šalia, atrodo, paprastos gatvės, tačiau ja nuolat dideliu greičiu zuja sunkvežimiai, kursuojantys į cheminių trąšų gamyklą „Orinko“. Netrukus išaiškėja, kad didžiulei namo teritorijai priklauso ir nedideliu miško keliuku pasiekiamos naminių gyvūnų kapinaitės – dėl intensyvaus eismo čia žūva daug gyvūnų, tad vietiniai juos čia laidoja jau daugybę metų.

Luisas universitete įsidarbina gydytoju ir labai greitai susiduria su pirmąja auka – studentu Viktoru Paskou. Netrukus sapnuose Paskou nusiveda Luisą iki gyvūnų kapinių ir liepia įsidėmėti neperžengti išlaužos – neiti už gyvūnų kapinių ribos.

„Vyro širdies žemė akmenuota, Luisai. Vyras augina, ką gali… ir saugo tai.“

Viktoras Paskou
Stephen King „Naminių gyvulėlių kapinės“

Padėkos dienai Reičelė su vaikais išvyksta pas savo tėvus, su kuriais Luisas nesutaria, todėl jis lieka namie. Deja, kaimynas Džadas Krenolas, su kuriuo Luisas vis labiau susidraugauja, netrukus praneša, kad pastebėjo katiną numuštą sunkvežimio. Džadas nusiveda Luisą ten, kur Paskou liepė nežengti – už išlaužos, kur yra mikmakų genties kapinynas, ir liepia katiną palaidoti čia. Netrukus Čerčas sugrįžta, tačiau jis nebe toks – nuolat smirdantis, keistai besielgiantis. Tačiau, visgi, vėl gyvas, nors Elė, kuri labiausiai myli Čerčą, jo irgi pradeda vengti.

Po kurio laiko šeimoje įvyksta nelaimė – kelyje žūva mažasis Geidžas. Skaudi netektis visiškai sujaukia šeimos gyvenimą. Reičelė vaikystėje yra praradusi savo seserį, todėl mirties tema jai dar baisesnė. Luisas supranta, kad šeima nebebus tokia pat, ir nusprendžia klaidą pataisyti sugalvojęs planą.

Luisas išsiunčia Reičelę su Elę kuriam laikui „pakeisti aplinką“ pas savo tėvus, aiškindamas, kad turi trumpam likti ir sutvarkyti reikalus universitete, tačiau išties jis nusprendžia pabandyti atgaivinti Geidžą tuo pačiu metodu – perlaidojant jį mikmakų genties kapinyne. Elė susapnuoja pranašišką sapną su Paskou, todėl Reičelė supranta apie gresiančią bėdą ir tai, kad neatsitiktinai Luisas išsiuntė jas iš namų. Negalėdama susisiekti su pačiu Luisu Reičelė paskambina Džadui, ir išdėsto situaciją. Kaimynas puikiai suvokia Luiso planus, tačiau nuo baisių ketinimų jo nesugeba apsaugoti – užmiega nesulaukęs Luiso. Reičelė taip pat pavėluoja į lėktuvą, tad Luisui niekas nesutrukdo atlikti apeigų.

Grįžęs Geidžas nebėra toks pats. Netrukus tuo įsitikina ir Luisas, tačiau atsukti laiko atgal jis nebegali.

„<...> Tai bloga vieta, surūgusi žemė…“

Džadas Krendolas
Stephen King „Naminių gyvulėlių kapinės“

Knygos priešistorė

„Naminių gyvulėlių kapinės“ tapo viena iš geriausiai vertinamų Stephen’o King’o knygų, tačiau rašytojas pradžioje net nenorėjo jos leisti – tai privertė aplinkybės. Pagal kontraktą su leidykla „Doubleday“, leidusia pirmąsias knygas, autorius turėjo išleisti dar vieną romaną per šią leidyklą. Būtent todėl seniau parašytas romanas, kurį rašytojas tiesiog pasidėjo į stalčių, išvydo dienos šviesą. Prieš tai rinkoje pasirodžiusi knyga „Kristina“ (angl. “Christine”), kurią išleido jau kita leidykla „Viking Press“, buvo parašyta vėliau nei „Gyvulėlių kapinės“. 2013 m. interviu Stephen’as King’as teigė, kad jeigu būtų jo valia, romanas „Naminių gyvulėlių kapinės“ iki šiol nebūtų išleistas, ir patvirtino, kad pati knyga jam nepatinka. Iki šiol tai jam asmeniškai yra baisiausia parašyta knyga, net peržengianti ribas.

Tiesa, tikriausiai rašytojas knygą laiko baisiausia todėl, jog ji buvo įkvėpta tikrų įvykių jo šeimos aplinkoje. Nors, be abejo, niekas realybėje neprisikėlė. 1978 m. Stephen’as King’as buvo pakviestas dėstyti savo alma mater – Meino universitete, o dėl šios priežasties jam su šeima teko pakeisti gyvenamąją vietą. Šalia namo esančiu keliu išties nuolat lakstė sunkvežimiai, kurie partrenkdavo daug keliu einančių gyvūnų. Netoli King’o šeimos namų vaikai buvo įkūrę gyvūnų kapinaites, kuriose laidojo gyvūnus. Ten teko palaidoti ir savo šeimos augintinį, dukros numylėtinį katiną Smucky, kurį rašytojas rado partrenktą prie gatvės. Po kurio vos nenutiko dar viena nelaimė – šeima leido laiką lauke laidydami aitvarą, kai King’o sūnus, kuriam buvo mažiau nei dveji metukai, pradėjo bėgti link kelio. Rašytojas spėjo jį sustabdyti laiku, tačiau žmonės tokiose situacijose, žinoma, apžvelgia visus galimus įvykių variantus. Tokie nutikimai ir lėmė „Naminių gyvulėlių kapinių“ romano gimimą – dalis įvykių romane yra tikri įvykiai, nutikę rašytojo šeimoje. (Jackson, 2019)

Asmeninė nuomonė

Nors ir buvau girdėjęs tiek apie šią knygą, tiek apie jos ekranizacijas, prisipažinsiu, jog nebuvau nei skaitęs kūrinio, nei matęs filmų. Dėl šios priežasties, be abejo, pirmiausia nusprendžiau perskaityti pačią knygą. Sunku pasakyti kodėl, tačiau romanas užkabino nuo pat pirmųjų puslapių, nors pagrindiniai įvykiai pradeda ryškėti kiek vėliau. Tuo šios knygos skaitymas skyrėsi nuo „Dumos Ky salos“, kurią buvau įveikęs prieš daugybę metų – romaną pradėdavau ir vėl padėdavau, ir jis pasirodė kiek ištęstas, tačiau galiausiai susiskaitė labai įdomiai. Anksčiau ar vėliau ketinu taip pat pakartoti pastarąją knygą ir galbūt jos apžvalgą irgi čia pateikti. Laikas parodys…

Tačiau šįkart – apie „Naminių gyvulėlių kapines“. Nors pavadinimas šaukte šaukia apie gyvūnus, visgi svarbiausias žodis jame – „kapinės“. Išties, tai knyga apie mirtį. Apie mirtį, kaip natūralų gyvenimo ciklo procesą. Apie susitaikymą su mirtimi, bei kaip tik – negalėjimą susitaikyti. Apie tai, koks tai yra skausmingas ir, deja, neišvengiamas procesas aplinkiniams.

Knygoje akcentuojamas Luiso žmonos Reičelės nusistatymas nekalbėti šia tema, parodant, jog artimo žmogaus mirtis – veiksnys, gebantis sujaukti visą gyvenimą, išvystyti nuolatinę baimę, kurios sunku atsikratyti, ypač jei ta mirtis buvo lydima neapykantos, kaip Reičelės sesers atveju. Lygiai taip pat kalbama apie tai, kaip vaikai priima mirties sąvoką, sunkų suvokimą, kad viskas, kas turi pradžią, baigiasi. Tai kartu ir dialogas su skaitytoju apie nežinomybę, kas laukia toliau… jei išvis laukia.

„Naminių gyvulėlių kapinės“ – labai aiškus signalas ir apie žmogaus pasiryžimą, pasiaukojimą dėl šeimos, artimųjų, tačiau kartu apie tai, kad sprendimus reikia įvertinti blaiviu protu, ne stresinėje situacijoje, nes kai kada spontaniški sprendimai nepriveda prie nieko gero. Tačiau, visgi, keliamas aiškus klausimas – jei būtų galimybė padaryti kažką neįmanomo ir gero dėl savo artimųjų, tačiau su milžiniška rizika, jog bus dar blogiau, ar pasiryžtumėte tokiam sprendimui? Ar tikrai pasakymas „padaryčiau viską dėl savo artimųjų/mylimųjų“ yra teisingas? Gal kaip tik susitaikymas su tuo, kas neišvengiama, yra kelias, kurio reikia laikytis, nors tai iš pirmo žvilgsnio yra sunkiai ištveriama patirtis.

„<...> kartais miręs yra geriau…“

Džadas Krendolas
Stephen King „Naminių gyvulėlių kapinės“

Skaitant knygą labai paprasta įsijausti į veikėjus – viskas aprašoma labai realistiškai ir detaliai. Atrodo, jog veikėjai išties pradeda tau rūpėti, nors autorius kai kuriose vietose pateikia užuominas apie laukiantį baisų šios šeimos likimą. Tai dar labiau paskatina gilintis į šią istoriją, nuolat jaučiant įtampą, kad kažkas netrukus nutiks.

Perskaičius apie katės atgaivinimą ir prisiminus „sapną“ su Paskou supratau, ko galima tikėtis knygos eigoje, ir dar nekantriau laukiau kažkurio veikėjo žūties. Labai sunkiai suprantamas jausmas, tačiau tai turbūt tiesiog keistas smalsumas, kurį sugeba sukelti tikrai ne viena Stephen’o King’o knyga. Bendrai vertinant, tai išties vertas dėmesio skaitinys, ir, turbūt, viena greičiausiai perskaitytų knygų gyvenime. Iš to nuolatinio smalsumo…

Mano įvertinimas: 9.


Filmas „Pet Semetary“ (1989)

Kine dažnai yra tendencija – filmų originalai yra geresni nei vėlesni jų perdariniai. Tiesa, šiuo atveju abu filmai yra paremti Stephen’o King’o romanu, todėl juos ir vertinsiu pagal tai, kaip jie atspindi knygos siužetą.

1989 m. režisieriaus Mary Lambert’o sukurta „Naminių gyvulėlių kapinių“ versija yra tikrai nebloga. Siužetas atspindi pagrindinius knygos įvykius, tačiau, žinoma, dėl riboto laiko ar kino efektingumo dalis įvykių yra pakeisti ar neatkurti. Pavyzdžiui, filme nėra Džado žmonos ir su ja susijusių įvykių, kaip ir pačios moters mirties. Tačiau mirtis reikalinga siužeto vystymui, todėl dėl ligos filme sau gyvybę atima namų tvarkytoja Misė Dandridž.

Nors filme įvykiai rutuliojasi labai greitai, žiūrovui paprasta suprasti, jog Luisą ir Džadą pradeda sieti kaimyniška draugystė. Džadas taip pat užmiega paveiktas vietos, o ne kažkokių kitų pašalinių veiksnių, kai Luisas nusprendžia atlikti pagrindinę misiją šiame pasakojime.

Stop-kadras iš “Pet Sematery” (1989) reklaminio klipo

Tiesa, filme kiek juokino studento Viktoro Paskou nuolatiniai, gana komiškai atrodantys pasirodymai įvairiose situacijose. Nors Paskou yra kaip ir veikėjas, siekiantis apsaugoti nuo pražūties, filme pastebėjau kiek nelogiškų sprendimų – kai Reičelė nusprendė išsinuomoti automobilį Paskou tarsi paskatino, kad automobilis jai būtų išnuomotas, nors vėliau jo dėka automobilis nurieda nuo kelio, siekiant Reičelę sustabdyti.

Tikrieji rašytojo gerbėjai filmą turėtų žiūrėti atidžiai, nes gali išvyti ir patį romano autorių – laidotuvių scenoje atkreipkite dėmesį į kunigą 🙂

Mano įvertinimas: 7.


Filmas „Pet Semetary“ (2019)

Deja, 2019-aisiais išleista Kevin’o Kölsch’o ir Dennis’o Widmyer’o naujoji knygos adaptacija mane nuvylė labai stipriai. Tikriausiai siekiant prisitaikyti prie dabartinės rinkos filme pasitelkiami pigūs, daugumoje dabartinių siaubo žanro filmų naudojami triukai gąsdinti, pavyzdžiui, Paskou mirties scenoje arba Reičelės sesers mirties scenoje, pasirenkant išvis keistai juokingą žūties sprendimą, visiškai neatitinkantį knygos įvykių.

Žiūrint filmą lengva suprasti, kad čia naudojama tik knygos pagrindinė idėja – dauguma įvykių kardinaliai skiriasi nuo originalaus siužeto, todėl jei 1989-ųjų versija yra sukurta pagal Stephen’o King’o romaną, 2019-ųjų filmas, sakyčiau, tiesiog paremtas romano idėja. Filme kitaip atrandamos gyvūnų kapinės, neišryškėja ir Luiso bei Džado draugystė. Prieš susiruošiant pagrindinei misijai Luisas Džadui tiesiog sugirdo migdomųjų… O ką jau kalbėti apie pagrindinį įvykį – žūva net ne tas vaikas!

Stop-kadras iš “Pet Sematery” (2019) reklaminio klipo

Suprantu, kad toks sprendimas, kalbant apie pačią žūties sceną, kitų panašių siaubo filmų siužetų atžvilgiu galbūt ir atrodo įdomesnis, labiau išgąsdinantis žiūrovą, o galbūt kaip tik norima dar ir suteikti kažko naujo kūriniui, tačiau man, asmeniškai, tokie sprendimai „nelipo“. Ir tai tikrai yra ne vien todėl, kad filmas neatitinka knygos – yra filmų, kurie sukurti tik remiantis romanų ar apsakymų idėjomis, neatitinka paties kūrinio, ir tikrai puikiai susižiūri – kitame įraše apžvalgą apie vieną tokį filmą ketinu pateikti. Tiesiog Kölsch’o ir Widmyer’o „Naminių gyvulėlių kapinių“ versija pasirodė labai panaši į šabloninius siaubo filmus, su panašiais, ir, sakyčiau, gana nuvalkiotais sprendimais.

Mano įvertinimas: 3.


Kitas įrašas serijoje Visa straipsnių serija


Šaltiniai (apie knygos priešistorę):


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Naujausios mintys