rugsėjo 19, 2018

Pėsčiomis iki Lietuvos-Latvijos pasienio

Įsiliejus į Šentgeno erdvę pasaulis tapo tarsi ranka pasiekiamas – jei tik turi atliekamų lėšų, kirsti sieną ir pažinti aplinkines ar net tolesnes valstybes tapo labai paprasta. Tad šįkart – įrašas ir apie užsienį, bet kartu ir ne apie užsienį. Apie tai, ką pasiekti ir kirsti galima labai paprastai, ir galėtų dauguma, bet ne tiek daug yra bandančių. Ir apie tai, ką asmeniškai gana senokai norėjosi sužinoti be papildomo googlinimų internete.

Pėsčiomis pasiekti pasienio ruožą, sieną su mūsų broliais latviais! – tokia neįprasta mintis (sakykime, valstybių 100-mečio proga… iš tiesų tai šiaip) į galvą atėjo šiemet. Ir, nors tokia, kai kuriems gal ir keistai atrodanti laiko leidimo idėja kilo rugpjūčio mėnesį, besibaigiant vasarai, tai nesutrukdė labai greitai šią mintį įgyvendinti.

Iškart prisipažinsiu, jog antraštė šįkart tam tikra prasme clickbait’inė – į pasienį keliauti nusprendėme tikrai ne nuo Vilniaus. Ir nors 25 km man asmeniškai nėra sunkiai nueinamas atstumas, o tiesiog per normalų tikrą pasivaikščiojimą įveikiamas kelias (per keletą minitrips.lt portalui vykdytų išvykų pėsčiomis tekdavo nueiti iki 30 kilometrų, miestų renginių metu – ir virš), nuo Vilniaus iki Latvijos sienos – mažiausiai apie 140 kilometrų kelio, ir tai tikrai nėra tik minėti 25 kilometrai, kuriuos sutikčiau nueiti net negalvodamas. Taip, galiu sutikti, kad ir 140 kilometrų atstumą per porą parų taip pat norint būtų galima nueiti, ir tai būtų savotiškas išbandymas ir pasiekimas, gal ir viena įsimintiniausių gyvenimo kelionių, bet kol kas tokias idėjas ir norėčiau palikti idėjomis. Keliauti šįkart nusprendėme nuo labai jaukaus, ir man puikiai pažįstamo miestelio Lietuvos pajūryje – Šventosios. Čia vaikystėje yra tekę leisti daugybę vasarų, bet nė karto neteko pasirinkti tokio kelionės maršruto.

Kelionę pradėjome nuo Žemaičių alkos (prieš tai, žinoma, apvaikščioję ir pačią Šventąją). Žemaičių alka – 1988 m. ant kopos Šventojoje atstatyta unikali pagoniška švenčių vieta su paleoastronomine observatorija, kuri anksčiau stovėjo Palangoje, ant Birutės kalno. Dar iki šiol ne visi, poilsiaujantys Šventojoje, atranda šią vietą, o vaikystėje, kai internetas buvo sunkiai pasiekiama pramoga, mums patiems šios vietos suradimas buvo netikėtumas.

Žemaičių alkos kopą galima atpažinti iš aikštelės apačioje su pavadinimo lenta

Mediniai stulpai, sukurti tautodailininkų, atitinkantys baltų mitologijos dievus ir deives.

Pro šiuos du stulpus – kelias į pajūrį, Šventosios pliažo pabaigą

Nenorėdami būti neįdomūs ir „su minia“ (jei rimtai – keliaudami link tikslo), pasiekę jūrą pasukome į priešingą pusę nei gyvenvietės pliažas.

Šventosios šiaurinį pliažą paliekant už nugarų…

Tiesa, jūra čia tikrai ne kitokia, ir tas paplūdimys, beabejo, tęsiasi toliau, tačiau nesistebiu, jog į šią pusę nuklysta mažiau poilsiautojų. Tikrai ne vien todėl, kad kelias grįžti atgal yra tolimas (artimiausios persirengimo būdelės per kelias minutes dar buvo pasiekiamos), ar kad čia beveik nėra poilsiaujančių žmonių ar juos traukti pasiruošusių gelbėtojų. Kuo toliau einant, tuo paplūdimys labiau ne smėlingas, bet akmeningas – vietomis nuo jūros iki pat kopų neįmanoma rasti praėjimo be išplautų akmenų, tad eiti šį maršrutą basomis nėra labai patogu, nors, tikriausiai, sveika. Tiesa, vietomis vėl sugrįžta smėlėti plotai.

Akmeningas pajūris

Beveik spontaniškai išvykai pasitaikė tiesiog nuostabus oras

Šiek tiek paėjus prie pat kopų galima pamatyti… gyvenamųjų namų. Taip taip, tiesiog ant kopų, su didžiuliais langais į jūrą. Įsivaizduokite, prabundate iš ryto, pro uždarytus langus tyliai girdite jūros ošimą, o pro stiklą atsiveria Baltijos platumos… Argi nenuostabus gyvenimas būtų? Tiesa, šių objektų nefotografavau, nes šalia kopose buvo žmonių (gal ir patys gyventojai ar netolimi kaimynai).

Ne paslaptis, jog Šventoji nėra paskutinė prie valstybės sienos pajūryje esanti gyvenvietė. Dar arčiau yra Būtingė, labiau žinoma ne kaip gyvenamoji teritorija (nors gyventojų čia oficialiai taip pat yra), o kaip Naftos terminalą turinti teritorija. Žinoma, kad iš naftos platformos kažkokiu vamzdynu ji pasiekia krante esančias talpyklas (kurios, be to, yra matomos ir iš Šventosios pakraščio), tačiau nemaniau, kad vamzdžiai pajūryje yra ne giliai po smėliu, o paviršiuje.

Vamzdis, jungiantis platformą jūroje su Būtingės terminalu sausumoje

Tamsoje ties čia geriau dviračiu nevažiuoti…

Gilyn į jūrą…

O kitoje pusėje, už kopų, matosi ir talpyklos

Ir kai jau atrodė, jog netrukus pasieksime kelionės tikslą, kopose užmatėme dar vieną keistą statinį. Tik, šįkart, tai nebuvo namas. Kas tai buvo išvis sunku paaiškinti. Tarsi nedidelė patalpa, galbūt pajūrio stebėjimui, sumūryta ant paties kopos krašto, tad per daugybę metų jau stipriai išplauta ir apgriauta. Kopoje pilna plytų skeveldrų, o pats statinys, atrodo, avarinės būklės, tačiau nepatikrinti vidaus negalėjome. Žinoma, čia netrūksta norėjusių įsiamžinti žmonių ženklų, bet, bendrai kalbant, be paties statinio egzistavimo daugiau įdomių dalykų nepastebėjome.

Sunku nepastebėti statinio ant kopos

Priekinė siena, turbūt dėl jūros bangų poveikio, išvirtusi

Vaizdas užkopus į viršų

Kai kurie negali beprasmiškai neįsiamžinti

Apdailos viduje taip pat nelikę

Langas į jūrą… Savotiškai gražu

Galiausiai pasiekėme ir valstybės sieną. Šiek tiek bijojau, kad atėjus į vietą net nesuprasime, jog peržengėme į kitą valstybę, tačiau mūsų ir čia užklystančiųjų laimei sienos riba pažymėta ir įamžinta labai gražiai. Ant kopos viršuje įrengta nedidelė aikštelė, kurioje ir įtvirtintas pirmasis sieną žymintis stulpelis. Čia taip pat yra ir betoninis žymuo, dėl kurio reikšmės negaliu tiksliai pasakyti. Tačiau pats stulpelis – puiki vieta įsiamžinti su gražiu foniniu vaizdu ir prie niekasdieniško objekto, o galbūt ir vienu metu stovint tarp dviejų valstybių.

Valstybių siena jau matosi iš tolo!

Iš arčiau, bet vis dar iš toli…

Galiausiai prie pat

Ir iš Latvijos pusės…

Nuo čia prasideda žymėjimas, besitęsiantis palei visą sieną su Latvija

Latvijos pusėje toli nebėjome, kadangi turėjome tą patį kelią grįžti atgal, tačiau apžiūrėjome vieną iš šimto 2017-aisiais valstybės 100-mečio proga pasodintų ąžuolų, kuris yra visai čia pat, šalia aikštelės, paėjus šiek tiek tolyn nuo jūros.

Lentelė įspėjanti apie svarbų medį

Ir pats nedidelis medis greta

Ir jeigu atsidūrę čia nuspręstumėte žengti laukais toliau ir pabandyti pasiekti antrąjį, po to trečiąjį ir t.t. stulpelius ir taip žingsniuoti palei sieną, to daryti nepatariu. Tolesni stulpeliai beveik neprižiūrimi ir nublukę, o laukai… laukai kaip ir visur. Šalia, be to, yra griovys, o jei nesinori eiti juo galima eiti dilgėlėmis apaugusiu lauku. Tad, tikrai, geriau pasiieškokite kitokių pasivaikščiojimo maršrutų.

Tolumoje matosi kiti sienos stulpeliai

Ar kelionė buvo įdomi? Galbūt ne tiek įdomi, kiek neįprasta. Dar neteko keliauti tokiais tuščiais, kavinių neužstatytais, poilsiautojų nenaudojamais paplūdimiais. Tiesiog savotiška ramybė ir pasibuvimas su gamta. Keli objektai pakeliui taip pat pritraukė dėmesį, o prie galutinės „stotelės“ buvo smagu įsiamžinti prisiminimui. Tad, jei esate Šventojoje, oras geras, norite pabraidžioti pajūryje ir tuo pačiu atsitraukti nuo civilacijos pasineriant į savo mintis, jei 3 kilometrų atstumas jums nebaisus, o kartu nesipriešinate idėjai aplankyti vietą, į kurią nedažnas užsuka ir daug kas turbūt ir neįsivaizduoja, kad tokia išvis yra įrengta – tikrai rekomenduoju.

Ir, kad šį trumpą pasakojimą užbaigti gražiai, pabaigai – nuotrauka iš Šventosios pliažo, kai sugrįžome atgal į gyvenvietės teritoriją.

Skrajotojai…


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Naujausios mintys